Pastebėk, atpažink ir stabdyk smurtą

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto:

• Reagavimas į patyčias už šeimos ribų (pvz., ugdymo įstaigoje). Išklausykite ir reaguokite. Jeigu jūsų vaikas jums pasakoja apie patyčias mokykloje, ramiai išklausykite, paguoskite ir palaikykite vaiką. Vaikai dažnai nenori pasakoti tėvams apie patyčias, nes jiems nedrąsu ir gėda dėl to, kad tai vyksta, arba nerimauja dėl tėvų reakcijos (supyks, nusimins). Jeigu patyčios vienkartinis atvejis, vaikui gali pakakti jūsų paguodos ir nuraminimo. Jei kartojasi imkitės priemonių, pvz., kreipkitės į mokyklos administraciją.

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto: 

• Reagavimas į smurtą artimoje aplinkoje. Siekite, kad jūsų namai būtų saugūs - be smurto. Rūpinkitės, kad vaikai nežiūrėtų smurtą skatinančių laidų, filmų. Apsaugokite savo vaikus nuo įtraukimo į suaugusiųjų tarpusavio konfliktus. Jei kyla grėsmė vaikams tapti smurto liudininkais, kvieskite policiją. Jeigu smurtas artimoje aplinkoje kartojasi, priminkite sau, kad jūs, abu tėvai, esate atsakingi už saugios aplinkos vaikams užtikrinimą ir apsaugą nuo smurto. Trūksta žinių - dalyvaukite tėvystės įgūdžių ugdymo programoje.

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto: 

• Tinkamas tėvų konfliktų sprendimas. Visuotinai sutariama, kad vaikai, įsipainioję ar įpainioti į motinos ir tėvo tarpusavio konfliktus, patiria stiprų lojalumo konfliktą, kuris kenkia vaiko psichinei sveikatai. Konfliktuojančių tėvų sąmoningas ar nesąmoningas ieškojimas sąjungininkų vaikuose stipriai paveikia vaikus. Be to, nekonstruktyvūs ir nevaldomi tėvų konfliktai sukelia didelę baimę vaikams – tyrimai rodo, kad net, jei audringų tėvų tarpusavio konfliktų pasitaikydavo retai, vaikai ilgai prisimena patirtą įtampą ir baimę. Tarpusavyje konfliktuojantys tėvai taip pat gali susidurti su sunkumais, atpažįstant savo elgesį ir vaidmenį konflikte. Turite sunkumų – ieškokite pagalbos. Dalyvaukite tėvystės įgūdžių ugdymo programoje, kreipkitės į psichologą, poros konsultantą.

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto: 

• Ryšio su vaiku stiprinimas. Akivaizdu, kad ryšys su tėvais yra pirmasis ir svarbiausias vaiko gyvenimo pagrindas. Šis ryšys padeda vaikams ieškoti jūsų, savo tėvų, paramos ir apsaugos. Vaikai jaučiasi saugūs, kai supranta, kad suaugusieji jais rūpinasi ir gali patenkinti jų poreikius. Tėvams ryšys su vaiku padeda suprasti savo vaiką ir veikti pagal jo interesus. Tėvai deda visas pastangas (pvz., stengiasi valdyti stresą ir stiprias emocijas), kad būtų išvengta smurto prieš vaikus ir nepriežiūros. Jeigu jaučiate, kad ne visuomet žinote, kaip tinkamai pasielgti - dalyvaukite tėvystės įgūdžių ugdymo programoje.

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto: 

• Savo reakcijų į vaikų netinkamą elgesį ir / ar krizę šeimoje valdymas. Visiems pasitaiko, kad užplūdus stiprioms emocijoms (pvz., pykčiui) būna sunku susivaldyti ir nusiraminti. Vaikai jautriai reaguoja į tėvų emocinę įtampą. Tėvų nusivylimas savimi ir vaiku, vilties praradimas, bejėgystė kilus iššūkiams santykiuose su vaikais ne tik nepadeda vaikams, o priešingai - mažina pasitikėjimą savimi ir kitais. Išlaikykite savikontrolę ir valdykite savo emocijas, kai kalbate su vaiku. Jei įtampa auga ir abiem (Jums ir vaikui) tampa sunku valdytis – „imkite minutės pertraukėlę“. Tačiau tai neturi būti bausmė vaikui, priešingai, tai galimybė Jums nusiraminti, kad galėtumėte ramiai kalbėtis su vaiku. Turite sunkumų – ieškokite pagalbos. Dalyvaukite tėvystės įgūdžių, tėvų savitarpio paramos grupėse, kreipkitės į psichologą.

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto: 

• Rūpinimasis ne tik vaikų, bet ir savo fizine ir emocine sveikata. Buvimas tėvais – tai procesas, teikiantis ne tik džiaugsmą, bet ir keliantis iššūkių. Jei pastebite, kad jums visko tiesiog per daug, greitai susierzinate, esate pervargęs (-i) ir neturite jėgų, apsvarstykite galimybes, kas jums gali padėti bent keletui dienų atitrūkti nuo šeimos (t.y. pasiimti pertrauką). Pavyzdžiui, kreiptis į partnerį / kitą iš tėvų / artimus giminaičius / draugus pagalbos išspręsti patiriamą sunkumą ir / ar padėti pasirūpinti vaikais. Sunkumams tęsiantis, svarstykite šeimoje kartu su kitais suaugusiaisiais, kokių veiksmų galite imtis. Atminkite, kad patiriamą stresą būtina mažinti, nes ilgalaikis patiriamas stresas gali pakenkti ne tik jūsų fizinei ir emocinei gerovei, bet taip pat turi įtakos jūsų tėvystei ir jūsų ryšiui su vaikais. Turite sunkumų – ieškokite pagalbos. Dalyvaukite tėvystės įgūdžių, tėvų savitarpio paramos grupėse, kreipkitės į psichologą.

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto: 

• Pastangos suprasti vaiką. Stenkitės suprasti savo vaikus. Pasidomėkite vaiko raidos uždaviniais - sužinokite, kaip skirtingo amžiaus vaikai elgiasi, ką jie gali ir ko dar negali padaryti. Turėkite realius lūkesčius ir kantrybės, jei vaikams nepasiseka. Būkite pagarbūs ir palaikykite vaiką (jis tik mokosi gyventi) – tai įgūdžiai, kurių kiekvienas turime mokytis. Bendraudami gerbkite visų šeimos narių jausmus ir poreikius, leiskite vaikams mokytis iš jūsų. Neužmirškite šeimoje ir kitose erdvėse (pvz., šventėse, pas senelius, parduotuvėje ir kt.) taikyti tokius įgūdžius, kaip padėkojimas, pagalbos prašymas, leidimo prašymas, klausymasis, jausmų atpažinimas ir išreiškimas.  

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Konsultacijai kreipėsi jauna moteris, kuri jau keletą metų lankosi įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose dėl pastovaus raumenų skausmo, tačiau gydytojai nenustato aiškios priežasties. Ji nuolat nerimauja dėl šio nepaaiškinamo viso kūno skausmo, gėdinasi, „ …kad yra tokia silpna… ne tokia kaip visi… nerangi, negebanti apsispręsti, nežinanti, ko nori, nepritampanti“, o galvoje nuolat sukasi įkyrios nemalonios mintys, kurios trukdo susikaupti bei užmigti. Teigia, kad nuo vaikystės buvusi silpnesnės sveikatos,  todėl „tėvai manim labai rūpinosi ir labai mane saugojo, nes aš visada buvau labai jautri.“ Ir dar pridūrė, kad „mano vaikystė tikrai nebuvo tokia bloga. Augau viskuo aprūpinta. Daugeliui mano pažįstamų vaikų buvo blogiau nei man.“

Nesuvoktos patirties poveikis

Dauguma iš mūsų suprantame vaikystę, kaip laikotarpį, kuriam būdingas saugumo, tėvų rūpesčio ir apsaugojimo jausmas. Saugumo jausmas, įgytas žinant, kad šeima mane saugo, yra pagrindas užmegzti tvirtus ir saugius ryšius ateityje. Tačiau daugelio vaikų patirtis ir jos tolesnis poveikis suaugusiųjų gyvenimui labai skiriasi nuo šios idealistinės sampratos. Suaugę dažnai nepripažįstame ir sumenkiname neigiamas vaikystės patirtis, nes žiūrime į praeitį iš suaugusiųjų perspektyvos. Bet anuomet vaikui jausmas, kad, pavyzdžiui, yra nesuprastas, vienišas ar apleistas ilgą laiką, yra sunkiai pakeliamas ir gali sukelti traumą. Tokios patirtys užblokuoja dalį autentiškojo „aš“ ir formuoja iškreiptą supratimą į save, kitus ir aplinką. Prisirišimo tyrimai rodo, kad ne tik patirtys (tai, kas nutinka mums) turi įtakos mums ir mūsų santykiams. Mus taip pat veikia ir tai, kiek draudėme sau ar nesugebėjome (dėl savo amžiaus ir stiprios priklausomybės nuo tėvų ar globėjų) pajusti viso skausmo ir įprasminti savo išgyvenimų, kurie galėjo būti traumuojantys. Būtent dėl nesuvoktos savo patirties prasmės mūsų praeitis vis dar daro įtaką mūsų dabarčiai daugybe nematomų būdų – įtaką mūsų, kaip tėvų vaidmeniui, santykiams su savo partneriu, mūsų savijautai, mąstymui bei elgesiui. Traumuojančios patirtys gali turėti įvairių fizinių ir psichologinių padarinių. Tam tikri įvykiai gali netyčia sukelti mumyse reakcijas, apie kurias negalvojome daugelį metų: kaltės jausmą, gėdą, baimę ar pyktį, kilusį nuo ankstyvo mūsų gyvenimo laikotarpio.

Pasak Karlo Jungo: „Kol nesuprasi savo sąmonės, ji vadovaus tavo gyvenimui, o tu pavadinsi tai likimu“. Neatpažintos ir nepripažintos (neišspręstos) vaikystės skausmingos patirtys bei traumos visada išlieka ir pasireiškia, kartais subtiliai, bet dažnai aštriai suaugusio asmens gyvenime, pavyzdžiui, požiūriu į savo kūną, santykiuose su savo vaikais. Atpažinimas yra pirmas (ir gal sunkiausias) laiptelis į skausmingos patirties bei traumos išsprendimą. Kodėl? Nes vaikystėje taip atkakliai mokomės neigti skausmingas patirtis, todėl suaugus nėra taip lengva ir paprasta liautis neigus bei susidurti ir išbūti su skausmingais jausmais.

Kuo pasireiškia vaikystės trauma suaugus?

Viena iš skaudžiausių pasekmių yra ta, kad skausmingi ir traumuojantys vaikystės įvykiai dažniausiai keičia požiūrį į save – asmuo jaučiasi nevertas ir nemylimas, mano, kad niekam nerūpi, todėl jį ar ją kamuoja nuolatinis vienišumo, atstūmimo ar apleidimo jausmas. Neišspręstos vaikystės traumos suaugus gali stipriai paveikti fizinę bei psichologinę sveikatą. Štai keletas pavyzdžių:

Fizinės sveikatos problemos. Tyrimai rodo, kad vaikystės traumos gali pasireikšti fizinės sveikatos problemomis suaugus. Asmenims, patyrusiems vaikystės traumą gali pasireikšti lėtinio skausmo sindromas, galvos skausmai, jie turi didesnę riziką susirgti diabetu, širdies ligomis, dažniau pasireiškia virškinimo trakto sutrikimai,  sumažėjusi imuninė funkcija, vėžys. Nors sveikatos problemų, susijusių su vaikystės traumomis, priežastys yra sudėtingos, viena iš priežasčių yra ta, kad trauma gali suaktyvinti organizmo atsako į stresą sistemą, o tai lemia kortizolio ir kitų streso hormonų pokyčius, kurie gali turėti įtakos imuninei sistemai.

Emocinio reguliavimo sunkumai yra vienas dažniausių vaikystėje patirtos traumos padarinių, pasireiškiančių suaugus. Vaikystėje patirtos traumos gali sutrikdyti smegenų emocinės reguliavimo sistemos vystymąsi, todėl tampa sudėtinga veiksmingai valdyti savo emocijas. Nesugebėjimas reguliuoti emocijų gali sukelti intensyvias emocines reakcijas (pyktį ar net įniršį) į iš pažiūros nedidelius dirgiklius arba asmeniui gali būti sunku išreikšti emocijas ir sureguliuoti savo nuotaiką. Stiprūs jausmai ir susikaupusi įtampa dažniausiai išliejama ant aplinkinių ar daiktų.

Nerimo ir depresiniai sutrikimai. Tyrimai atskleidė, kad nerimo ir depresinių sutrikimų rizika suaugus didėja dėl neišspręstų vaikystės traumų. Trauma gali paveikti smegenų atsako į stresą sistemą bei sukelti smegenų struktūros ir funkcijos pokyčius, dėl kurių gali pakisti neuromediatoriai, reguliuojantys nuotaiką ir emocijas. Todėl asmenys tampa labiau pažeidžiami nerimo ir depresijos vystymuisi.

Įkyrios mintys. Įkyrios mintys yra nepageidaujamos, varginančios ar trikdančios mintys, vaizdai ar potraukiai, kurie ateina į galvą nevalingai ir neišnyksta, nepaisant pastangų jas nuslopinti ar ignoruoti. Šios mintys dažnai kartojasi ir gali varginti, sukelti nerimo, kaltės ar gėdos jausmą. Įkyrios mintys yra dažnas simptomas tiems, kurie vaikystėje patyrė neišspręstą traumą.

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Tyrimais nustatyta, kad net tik prievarta, smurtas, nepriežiūra, bet ir subtilesnis tėvų ar vaiką globojančių kitų asmenų elgesys gali paveikti vaikus traumuojančiai. Kai kada, net geriausių ketinimų turintys tėvai savo elgesiu gali nesąmoningai pakenkti savo vaikams.

Aptarkime keletą tėvų elgesio modelių, kurie gali traumuojančiai veikti vaikus, pavyzdžių.

• Vaiko tikrovės (patirties ar jausmų) neigimas

Kaip tai atpažinti? Pavyzdžiui, kai vaikas sako, kad jam nemalonu, kad jį teta bučiuoja į lūpas, o mama jam atsako, kad teta tik nori pasisveikinti su juo ir paragina vaiką būti mandagesniu. Arba, tarkim, kai vaikas pastebi netinkamą tėvų elgesį ir pasako kitam iš tėvų. Pavyzdžiui, dukra mamai sako, kad jai baisu ir pikta, kai tėvas grįžta iš darbo ir visą vakarą geria alų, o po to tampa piktas ir priekabiauja prie visų. Tačiau mama nekreipia dėmesio į dukros jausmus ir teigia, kad „tėvas labai sunkiai dirba (jis išlaiko šeimą) ir yra pavargęs.“ Mama neigti tikrovę išmoko savo šeimoje, kurioje buvo neigiama, kad abu tėvai girtauja („mes išgeriame, kaip visi“) ir šį elgesio modelį perdavė dukrai, kuri suaugusi kreipėsi terapijai dėl lėtinio skausmo ir nerimo. Terapijos procese paaiškėjo, kad ji ilgai neigė vyro psichologinį smurtą pateisindama šį jo elgesį įtampa darbe.

Vaiko realybė gali būti neigiama ir subtilesniais būdais, pavyzdžiui, vaikas grįžęs iš darželio ar mokyklos pasako, kad kiti vaikai nenorėjo su juo žaisti. Vaikui tai labai skausminga situacija, nes jam yra svarbus bendraamžių dėmesys ir jis jaučiasi atstumtas. O tėvai, norėdami nuraminti vaiką, gali į tai reaguoti, mėgindami padrąsinti jį: “Nenusimink, tikrai rasi draugų. Tau visada pavyksta susidraugauti“ ar pan. Vaikas išgyveno natūralų jausmą ir ieškojo paguodos bei palaikymo; vietoj to jam buvo pasakyta, kad skausmas buvo nereikšmingas. Kaip turėtų reaguoti tėvai? Pirmiausia, priimti vaiko išgyvenimus ir pripažinti jo jausmus, pavyzdžiui,  sakant vaikui, „girdžiu, kad esi nusiminęs…tikrai skaudu, kai kiti nenori draugauti.“

Kai tėvai neigia vaiko realybę, jie pasąmoningai moko savo dukrą ar sūnų nepasitikėti savimi ir savo intuicija. Kuo ilgiau tai vyksta, tuo vaikui sunkiau darosi suprasti savo išgyvenimus ir jis laikui bėgant supranta, kad nebegali pasikliauti savimi. Suaugus tokie asmenys dažnai nesupranta savo jausmų ir norų bei nuolat ieško patvirtinimo iš kitų.

Kaip dažnai tėvai į jūsų skaudžias ar nemalonias patirtis reaguodavo tokiais pasakymais, kaip pavyzdžiui, „Nieko tokio, praeis“; „Pamiršk tai, nupirksim kitą…arba tikrai rasi kitų draugų“; „Nepyk (tuo tarpu jums buvo liūdna), tikrai neverta, tai tik smulkmena“; „Ar tau gaila, nebūk pavydi…“; „Ką čia išsigalvojai, tikrai taip nebuvo…“ ir pan.

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Tėvų elgesio modeliai, galintys traumuojančiai veikti vaikus:

• Savirealizacija per vaiką ir vaiko „šlifavimas“

Šis elgesio modelis būdingas tėvams, kurie norėdami įgyvendinti savo neišsipildžiusius lūkesčius siekia patenkinti juos per savo vaikų pasiekimus. Tėvai, kurie mėgina realizuoti save per vaikų gyvenimą, dažnai giliai viduje jaučiasi „nevykę“ ar nepakankamai pasiekę, todėl priskiria savo norus vaikui (dažniausiai neatsižvelgiant į vaiko poreikius ar gabumus). Tarkim, tėvas, kurio sportinė karjera nutrūko dėl fizinės traumos, kategoriškai reikalauja, kad vaikas taip pat rinktųsi sportininko karjerą. Jis motyvuoja sūnų, kad jis „…turi visus duomenis ir gali pasiekti puikių rezultatų“. Sūnus iš tiesų yra geras sportininkas, tačiau sportas jam nėra taip įdomus, kaip jo tėvui. Jam patinka sportiniai šokiai ir jam sekasi šokti, tačiau tėvas laiko tai „nevyrišku“ užsiėmimu. Taigi, sūnus lanko sporto treniruotes, nes nori įtikti tėvui. Tačiau giliai viduje sūnus išgyvena stiprų apmaudą dėl to, kad negali įgyvendinti savo norų. Siekis įtikti tėvų norui skatina vaiką atidėti savo poreikius – dalį savo autentiškos savasties. Šis praradimas gali pasireikšti įvairiais būdais suaugus, pavyzdžiui, sunkumu priimti sprendimus bei neryžtingumu arba sėkmės siekimu bet kokia kaina.

Yra ir švelnesnių vaiko „šlifavimo“ formų, pavyzdžiui, mama, kuriai nepavyko tapti gydytoja, vis užsimena dukrai: „Tu būsi nuostabi gydytoja ir visi pacientai tave dievins.“  Ši mama nuoširdžiai nesuprato, kad jos elgesys turės tokių skaudžių pasekmių dukrai, kuri pasirinko jai nepatinkančias medicinos studijas. Dėl pasirinkimo įtikti mamai ši mergina išgyveno stiprų vidinį konfliktą, kuris pasireiškė stipriais nerimo epizodais ir teko nutraukti studijas.

Gal ir Jums teko girdėti iš vieno ar abiejų tėvų pasisakymų apie save, pavyzdžiui, „Tu tokia pat jautri, kaip tavo motina.“; „Nesi vyriškas. Turėtum būti kietesnis.“

Ar jautėte iš tėvų jus įpareigojantį lūkestį būti kažkuo, kad jiems įtiktumėte? Ar galėjote savo tėvams pasakyti „ne“?

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Tėvų elgesio modeliai, galintys traumuojančiai veikti vaikus:

• Sunkumai reguliuoti savo emocijas

Emocijų reguliacija yra emocijų išgyvenimo procesas, leidžiantis pojūčiams sklisti kūnu (nemėginant save atitraukti nesveikais būdais, pavyzdžiui, vartojant alkoholio ar medikamentų, naršymu internete ar maistu) ir atpažinti išgyvenamą jausmą (pavyzdžiui, „Man liūdna; man pikta“) bei savęs raminimas (pavyzdžiui, giliai kvėpuojant), kol jausmai nurimsta. Kitaip tariant, yra tai, ką darome, norėdami pasiekti ramybės būseną. Gebėjimas reguliuoti emocijas padeda išlaikyti ramybę ir dėmesį ties sprendžiamu klausimu įvairiose stresą keliančiose situacijose. Emocijų reguliacijos modelis susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, kuomet išmokstama pažinti save, savo jausmus ir dorotis su nemaloniomis būsenomis mums priimtiniausiais arba geriausiai pažįstamais būdais. Daugelis klientų, kurie kreipiasi dėl sunkumų artimuose santykiuose, pamini, kad jų tėvai nemokėjo tinkamai elgtis užplūdus jausmams ar patiriant stiprią įtampą – jie arba išliedavo emocinę įtampą ant kitų („šaukdavo vienas ant kito ar ant vaikų“), arba užsisklęsdavo („bausdavo tyla“) ir atsitraukdavo („tiesiog nustodavo kalbėtis“). Abiem atvejais vaikai neįgijo tinkamo pavyzdžio, kaip tinkamai tvarkytis su užplūdusia emocine įtampa.

Prisiminkite, kaip jūsų tėvai išreikšdavo savo stiprius jausmus (pyktį ar liūdesį). Pavyzdžiui, ar jie trankė duris, rėkė, „baudė tyla“? O gal jie turėjo savo išskirtinų būdų, kaip tvarkytis su įtampa? Pavyzdžiui, visai neparodydavo jokių jausmų, vartodavo alkoholio, išleisdavo daug pinigų apsipirkinėdami ar pan.

Kaip su jumis bendraudavo supykę? Pavyzdžiui, išvadindavo kokiais nors žeminančiais vardais, kaltindavo, gėdindavo ar iš viso nesikalbėdavo? Ar po savo jausmų protrūkių tėvai skirdavo laiko pasikalbėjimui, kad paaiškintų kaip nors savo elgesį?  Ar leisdavo jums išsakyti, kaip jaučiatės? Ar mėgino suprasti?

Apmąstykite, ką sužinojote iš savo tėvų apie jausmus plačiąja prasme ir apie savo jausmus.

Pagalvokite, kaip jūs elgiatės užplūdus jausmas ar susikaupus stipriai įtampai?

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Tėvų elgesio modeliai, galintys traumuojančiai veikti vaikus:

• Vaiko nematymas ir neišklausymas

Ilgą laiką tėvų rūpinimasis vaikais Lietuvoje buvo siejamas su pagrindinių vaiko poreikių užtikrinimu, tokių kaip būstas, mitybos, aprangos užtikrinimas. Dažnas suaugęs klientas, kuriam sunku atpažinti savo poreikius ir jausmus,  išsako, kad „man nieko netrūko – turėjau savo kambarį, buvau pavalgęs, gerai apsirengęs, lyginant su kitais… turėjau laisvės į valias… tėvai visą laiką dirbo, kad pragyventume.“  Tokią tėvystės strategiją lėmė šalies ekonominiai sunkumai, kuomet svarbiausias buvo išgyvenimo poreikis, todėl emociniai poreikiai, tame tarpe ir vaikų, buvo antraplanis dalykas. Ši tėvystės kaip išlikimo strategija buvo perduodama iš kartos į kartą ir vis dar gaji. Kuo ji pasireiškia? Tėvai, kaip ir jų tėvai ar seneliai, yra nuolat paskendę savo rūpesčiuose, atsiriboję ir užsisklendę emociškai nuo savo vaikų, todėl negali / neturi jėgų / kantrybės išklausyti jų pasakojimų / norų / rūpesčių; neturi laiko / noro / kantrybės pasidomėti / pamatyti jų pasiekimų ir / ar pasikalbėti / pažaisti / pabūti su vaikais, ramiai su jais pavalgyti / išklausyti juos ir pan. Jie tarsi daug leidžia laiko su vaikais (patys įvardija tai kaip nuolatinį buvimą), tačiau dažnai būna apimti stiprių jausmų ar patiria įtampą; arba yra paskendę savo mintyse, emociškai yra nutolę ar visai atsiriboję ir daugelį dalykų, susijusių su vaikais, atlieka mechaniškai. Tokioje būsenoje tėvams yra sunku pamatyti vaiko išgyvenamas emocijas, išgirsti jo rūpesčius bei palaikyti emocinį ryšį su savo vaikais, nes „jie tiesiog kažkur kitur.“ Vaikas girdi iš tėvų „ …palauk, ne dabar, tuoj, ar gali pakentėti?“ ir mokosi „pakentėti / palaukti“ – nepasitikėti savimi bei savo jausmais, o užslopinti juos, atidėti savo poreikius, nebesitikėti paramos iš kitų. Prisiminkite, kokiomis aplinkybėmis jausdavotės, kad tėvas ar mama tarsi nemato ar negirdi Jūsų (kada jūsų tėvai tapdavo „akli ir / ar kurti“ jūsų atžvilgiu?). Kaip reaguodavote į tokį tėvų elgesį –  nutildavote, garsiai rėkdavote, išdykaudavote ar atsitraukdavote?

Pabaigai. Pagalvokite apie savo santykius su tėvais ar globėjais, kai buvote vaikas ar paauglys, kokią žinią tuomet gavote apie santykius su tėvais? Kaip vaikystė suformavo jūsų požiūrį į santykius apskritai? Kaip atrodo jūsų dabartiniai santykiai (su vyru / žmona, su vaikais)? Ar aukščiau aprašytas santykių pobūdis su savo vaikais jums pažįstamas? Jei atsakėte teigiamai, gal būt laikas pokyčiams?

Kiekvienas vaikas nori jaustis mylimu – būti saugus, jaustis matomas ir išgirstas bei pripažintas.

• Dėmesingai klausykitės, ką jums pasakoja vaikas. Pasistenkite klausytis ramiai, nerodant stiprių emocinių reakcijų. Jūsų rodomas pyktis, nerimas ar baimė gali sutrikdyti vaiką, pasakojantį apie patirtą skriaudą. Todėl jis tiesiog nustos pasakoti. Parodykite supratingumą ir patikinkite, kad kalbėti apie šią patirtį yra drąsus žingsnis.
• Tikėkite pasakojimu ir nesiteiraukite visų detalių. Neišreikškite savo abejonės vaiko pasakojimu, nes žmonės, patyrę smurtą, ypač seksualinį, dažniau slepia nei išpučia tokius faktus. Jie turi svarių priežasčių nutylėti – buvo grasinama, kartojama, kad smurtauta dėl jų pačių kaltės ir kad jie to nusipelnė. Tiesiog atidžiai išklausykite ir priimkite tiek, kiek vaikas papasakojo.
• Parodykite, kad smurtą vertinate rimtai. Smurtas žaloja fiziškai ir emociškai. Todėl nereikia nuvertinti pavojaus, kuriame atsidūrė vaikas. Patiriantys smurtą vaikai dažnai jaučia kaltę, todėl patikinkite, kad tai, kas atsitiko, nėra jo kaltė.
• Supraskite, kad vaikas išgyvena jausmų sumaištį. Dažnai smurtautojas yra artimas vaikui žmogus, šeimos narys, todėl net ir stipriai įskaudintas vaikas stipriai išgyvena ne tik nemalonius jausmus. Kartu jis taip pat myli tą žmogų, todėl bijo jį įskaudinti.
• Pasakykite vaikui, kokių veiksmų imsitės. Įtarus apie galimai patirtą smurtą būtina pranešti Vaikų teisių apsaugos tarnybai. Pasakykite vaikui, kad jums reikės pasikalbėti su šios tarnybos specialistu, kuris padeda vaikams, atsidūrusiems panašiose situacijose. Jei galimas smurtautojas yra šeimos narys, patikinkite, kad jam nieko nesakysite.
• Pasirūpinkite vaiko saugumu. Kai vaikas išsako, kad prieš jį buvo naudotas smurtas, pasirūpinkite jo saugumu.
• Jei vaikas jums papasakoja apie patirtą smurtą (pvz., seksualinį smurtą) iš karto po įvykio, neprauskite vaiko ir neskubėkite pakeisti rūbų – tai gali būti svarbūs įkalčiai.
• Nepasakokite kitiems žmonėms, kuriems to žinoti nebūtina. Gerbkite vaiko privatumą.

Jei vaikas pasirinko jus savo patikėtiniu, tai būkite kartu, kai jis tai turės papasakoti kitiems žmonėms, kurie tirs šį įvykį. Palaikykite, padėkite jam saugiau jaustis.

Galite padėti savo vaikui atsigauti emociškai po patirto smurto namuose įvairiais būdais:

• Pirmiausia pasirūpinkite vaiko saugumu ir pagalba, kad smurtavimas būtų sustabdytas.
• Perkelkite vaiką į saugią vietą.
• Paaiškinkite vaikui, kad smurtaujantis elgesys yra neteisingas ir vaikui rodykite pavyzdį, kaip reikia valdyti pyktį ir spręsti problemas.
• Patikinkite vaiką, kad nei vienas smurto atvejis nekilo dėl jo kaltės.
• Patikinkite vaiką, kad jį mylite ir kuo dažniau apkabinkite.
• Skatinkite vaiką atvirai išsakyti jausmus.
• Raskite vaikui patikimą suaugusį žmogų, kuris suteiktų jam emocinę paramą.
• Kreipkitės dėl pagalbos visiems šeimos nariams į specialistus.

Smurtą artimoje aplinkoje matę vaikai dažnai patiria painių ir prieštaringų jausmų. Jie gali nerimauti dėl prievartą patyrusio vieno iš tėvų saugumo. Jie taip pat gali nerimauti, kad tėvai negalės jų apsaugoti. Jie gali matyti, kad vienas iš tėvų, kuris smurtavo, vienu metu gali būti dosnus ir mylintis, o kartais gąsdinantis ir pavojingas. Jie netgi gali kaltinti smurtą patyrusį iš tėvų, manydami, kad jis ar ji yra atsakingi dėl susiklosčiusios situacijos bei atskyrimo nuo smurtavusio iš tėvų. Vaikai dažnai jaučiasi sumišę, nes mano, esą turintys rinktis vieną iš tėvų. Tėvai turėtų padėti savo vaikams susidoroti su šiais sunkiais išgyvenimais. Štai keletas žinučių vaikams, padedančių jiems priimti savo jausmus ir juos valdyti:

■ Natūralu tuo pačiu metu jausti keletą jausmų (pvz., pyktį ir meilę).

■ Natūralu pykti ant vieno ar abiejų tėvų, kai šeimoje yra smurtaujama.

■ Tu gali mylėti ką nors, bet kartu ir nekęsti dėl tokio elgesio.

■ Tu gali mylėti abu tėvus tuo pačiu metu (Tu neturi rinktis!).

■ Smurtas artimoje aplinkoje yra suaugusiųjų problema ir jie atsakingi už tai - tai ne TAVO kaltė. Tu negali to ištaisyti!

Vaikai, patyrę smurtą artimoje aplinkoje, ar esantys smurto artimoje aplinkoje liudininkai, įvairiai išgyvena ir reaguoja į smurtą. Tyrimai patvirtina, kad daugelis tokių sunkumų patiriančių vaikų, užtikrinant jiems tam tikras sąlygas, gali teigiamai prisitaikyti. Naujausi tyrimai ir toliau tiria, kokie apsaugantys veiksniai labiausiai didina vaikų atsparumą ir kaip galima išvengti neigiamų ilgalaikių smurto pasekmių vaikams ir šeimoms.  

Pateikiame pagrindinius vaiką ir šeimą apsaugančius veiksnius:

• Mylinčio, rūpestingo suaugusiojo parama ir palaikymas. Tyrimai rodo, kad labiausiai vaikus apsaugantis veiksnys, padedantis jiems įveikti sunkumus, yra bent vienas mylintis, rūpestingas, nuoseklus ir palaikantis vaiką suaugęs asmuo. Dažniausiai tai būna tėvai, bet gali būti ir močiutė / senelis, krikštamotė / krikštatėvis, treneris (-ė), mokytoja (-as) ar kitas artimas giminaitis. Vaikams yra svarbu išsaugoti ir turėti jiems svarbius artimus ryšius, suteikiančius jiems globą ir saugumą.
• Teigiamas savęs suvokimas. Savęs suvokimas – tai mintys ir įsitikinimai apie save, apie turimus įgūdžius ir gebėjimus, galėjimo priimti sprendimus laisvę, savarankiškumo lygį. Vaikai, kurie tiki, kad gali patys atlikti jiems paskirtas užduotis, būna optimistiškesni, mažiau nerimauja, mėgina ir stengiasi atlikti užduotis. Teigiamas savęs suvokimas ugdomas pripažįstant vaikų pastangas, padedant jiems išsikelti įgyvendinamas užduotis ir tikslus, mokantis iš nesėkmių.
• Savireguliacijos įgūdžiai. Šie įgūdžiai leidžia vaikams valdyti savo mintis, jausmus ir elgesį, kai jie pyksta, nerimauja ar yra per daug susijaudinę. Vaikai mokosi iš suaugusiųjų, kaip atpažinti ir išreikšti emocijas bei atpažinti ir valdyti stresą. Todėl svarbu, kad suaugusieji mokėtų ir mokytųsi tinkamai išreikšti emocijas, atpažinti ir valdyti stresą.
• Popamokinė veikla / savanorystė. Vaikams svarbu priklausyti kuriai nors grupei ar bendruomenei. Vaikai susiranda draugų, gali kartu drauge siekti bendrų tikslų. Pvz., Gyvūnų globos ir apsaugos draugija, savanorystė įvairiose bendruomenėse ir kt.
• Tėvystės įgūdžių stiprinimas. Tėvų gebėjimas tinkamai reaguoti į vaiko poreikius, parodyti emocinę šilumą, teikiant paramą vaikui krizės metu padeda stiprinti tėvų ir vaikų tarpusavio ryšius. Tyrimai rodo, kad tėvų kompetencijos yra susijusios su geresne išeitimi vaikams, patyrusiems sunkumų ir / ar traumų. Vaikų gerovė tiesiogiai priklauso nuo tėvystės įgūdžių.
• Tėvų / vieno iš tėvų gerovė. Vaikai, kurių tėvai yra atsparūs ir emociškai stabilūs, pasižymi didesniu atsparumu ir geresniais rezultatais lyginant su kitais vaikais, išgyvenančiais sunkumus. Tėvų sveikatos ir gerovės stiprinimas yra tiesiogiai susijęs su vaiko gerove ir gyvenimo kokybe.
• Teigiama mokyklos aplinka. Mokykla gali palaikyti ir sustiprinti vaikų gebėjimus įveikiant patiriamus iššūkius. Vaikų psichinė sveikata ir gerovė gali stiprėti, jei mokyklų bendruomenės į vaikų mokymosi ir ugdymosi procesą integruotų daugiau metodų ir priemonių, ugdančių vaikų socialinius, bendravimo ir emocijų raiškos įgūdžius.

Kiekvieno konkretaus vaiko reagavimas į šiuos apsaugančius veiksnius, priklauso nuo daugelio sąveikaujančių aplinkybių įtakos, tokių kaip vaiko, šeimos ir bendruomenės aplinka, įskaitant santykių ir smurto patirtis (smurto trukmė ir pobūdis). Šių apsaugos veiksnių stiprinimas gali padėti ugdyti vaikų atsparumą ir palaikyti jų gerovę ir sveikatą.

Kalbėtis su savo vaikais apie sveikas kūno ribas nuo mažens yra svarbi tėvystės dalis, padedanti sumažinti galimą riziką vaikams patirti smurtą ateityje. Kuo anksčiau pradėsite – tuo geriau. 

Kalbėkite su vaikais ta tema kasdieniškai, įprastai, lygiai taip pat, kaip klausdami, ką norėtų valgyti pusryčiams, nuveikti savaitgalį, ar norėtų eiti į draugo (-ės) gimtadienį. Reaguokite, kai vaikams kyla klausimų ar jie nori komentuoti, ką pamatė. Stenkitės, kad kalbėjimasis taptų kasdiene rutina, nekeliančia vaikams per daug įtampos ar baimės.

Aspektai, apie ką turėtumėte pasvarstyti, kalbėdamiesi su vaikais apie sveikas kūno ribas: 

• Tiksliai įvardinti kūno dalis. Mokykite vaikus nuo pat mažens įvardinti tinkamai kūno dalis, įskaitant ir tas kūno dalis, kurias dengia maudymosi glaudės / kostiumėlis. Vaikui augant galite paaiškinti, kodėl svarbu kai kurias kūno dalis laikyti privačiomis.
• Mokyti vaikus prašyti leidimo. Vaikai turi mokytis tokių įgūdžių, kaip prašyti tėvų leidimo, prieš išeidami vieni susitikti su kitais asmenimis, nesvarbu, ar jie pažįsta, ar ne asmenis, su kuriais susitinka.
• Mokytis kūno autonomijos (nuosavybės / privatumo). Įskiepykite vaikams žinojimą, kad jų kūnas priklauso tik jiems ir privalo būti gerbiamas ir saugomas. Jie privalo žinoti, kad jie turi teisę pasakyti „ne“ bet kam – net ir suaugusiajam, net ir tuomet, jei jis yra giminaitis ar tas asmuo, kuris jiems patinka ir kuriuo pasitiki.
• Gerbti pasakymą „ne“. Mokymasis vaikams pasakyti „ne“ tampa reikšmingas vaikui mokantis apsaugoti savo ribas (tame tarpe ir kūno). Jie jaučia pasitikėjimą sakyti „ne“, kai visi šeimos nariai turi tą patį supratimą: „ne“ visuomet yra gerbiamas, net, jei nesiekiama pakenkti.
• Suprasti kūno saugumą. Vaikui augant, apie 5-us metus, jis ima suprasti įvairius fizinės sąveikos būdus. Paaiškinkite ir pateikite tinkamų kūno lietimo pavyzdžių, keliančių jiems šilumą, saugumą ir meilę (pvz., apsikabinimas, „duok-penkis“). Taip pat pasakykite netinkamų kūno lietimo pavyzdžių, pvz., bet koks lietimas prieš vaiko valią, bučiavimas į lūpas, intymių vaiko kūno dalių lietimas ar glostymas.
• Nustatykite įrenginių, naudojančių kameras, taisykles. Suteikite vaikams žinių ir paaiškinkite, kad fotografuoti, filmuoti ar kitaip atvaizduoti savo ar kitų asmenų kūno dalis nėra gerai. Vaikams augant, supažindinkite vaikus, kodėl tai yra taip svarbu. Pasakykite vaikams, kad jų privati nuotrauka ar vaizdo įrašas nebebus privatus ir jie negalės jo panaikinti, kai tik jis bus paviešintas internete.
• Kalbėkite su vaikais apie virtualų pasaulį ir kylančias rizikas jame. Skaitykite žemiau šioje tinklapio skiltyje pateiktą tekstą „Vaiko virtualus pasaulis ir galimos rizikos jame“.

Sustiprinkite / įgalinkite savo vaiką

Vaikai gali apsisaugoti, pasitikėdami savo instinktais ir būdami aktyvūs ir ryžtingi šiose srityse:

• Drąsinkite vaikus pasitikėti savo jausmais. Jei kažkas vaikui atrodo neteisinga ar netinkama, tikriausiai taip ir yra.
• Pratinkite vaikus sakyti – „Man tai nepatinka“, „Liaukis mane liesti“.
• Pasakykite vaikui, kad, jei jis jaučiasi sutrikęs, pasimetęs ar jam nepatinka, kaip su juo kas nors elgiasi, kalbasi ar liečia, jis turi pasitraukti iš šios situacijos kaip galima greičiau.
• Pasakykite vaikui, kad, jei jam atrodo kažkas netinkama, jis turi informuoti jus kuo greičiau. Jei jūs tuo metu esate neprieinami, turėtų apie tai pasakyti kitam patikimam suaugusiajam, kad būtų imamasi neatidėliotinų būtinų veiksmų.
• Patikinkite, kad jūs galite susidoroti su viskuo, kad ir ką vaikas jums papasakos. Ir, kad jūs visuomet jį išklausysite, tikėsite juo ir imsitės atitinkamų veiksmų.

Parengta pagal šaltinį https://www.militaryonesource.mil/

Tinkama vaiko stebėsena jam naudojantis informacinėmis technologijomis

Tėvai privalo stebėti vaikus, su kuo jie susiduria naudodamiesi informacinėmis technologijomis, ir tinkamai reaguoti į tai.

• Su kuo vaikai gali susidurti? Kai vaikas žaidžia žaidimus, bendrauja įvairiuose socialiniuose tinkluose, žiūri vaizdo įrašus YouTube ir kitus kanalus internete, atkreipkite dėmesį į turinį. Ar turinys tinkamas jūsų vaikui pagal amžių? Jei turinys netinkamas, ką jis / ji daro? Kaip dėl to jaučiasi?
• Su kuo gali bendrauti? Daugumoje žaidimų ir kitų socialinių tinklų yra galimybė vaikams susirašinėti, siųsti žinutes, tame tarpe ir asmenines, dalintis nuotraukomis ir vaizdo įrašais, bendrauti tiesiogiai su vaizdu ir pan. Paklauskite vaikų, su kuo jie žaidžia ar bendrauja, koks yra skirtumas tarp draugų, su kuriais bendrauja internetu ir gyvai (mokyklos, kiemo draugai). Ar vaikas kalbasi internete su nepažįstamais asmenimis? Jei taip, apie ką ir kuo jie dalinasi?
  Gali būti daug įvairių priežasčių, kodėl vaikai bendrauja su nepažįstamais asmenimis internete. Pavyzdžiui, turi bendrų pomėgių,  aptaria žaidimo taktikas, gali kreiptis pagalbos ar paramos. Tačiau svarbu nepamiršti, kad vaikas gali susidurti su įvairiais asmenimis, galinčiais padaryti neigiamą įtaką jam.
• Kaip jie elgiasi? Kaip vaikas elgiasi, kai žaidžia internetinius žaidimus ir / ar bendrauja socialiniuose tinkluose? Ar jis sunerimsta? Ar kartais pyksta, pavyzdžiui, žaisdamas greito tempo žaidimus ir nuolat pralaimėdamas? Ar dalinasi su jumis, ką sužinojo naujo, su kuo susipažino, ar bendrauja? Ar džiaugiasi, yra patenkintas bendravimu? O gal būna nusiminęs, liūdnas, užsisklendžia?

Smurto skaitmeninėje erdvėje požymiai

Vaikas ar jaunuolis patiriantis smurtą skaitmeninėje erdvėje gali:

• leisti žymiau daugiau arba mažiau nei įprastai laiko internete susirašinėjant, žaidžiant ar naudojant socialinę mediją;
• atrodyti nutolusiu, nuliūdusiu ar piktu po naudojimosi internetu ar susirašinėjimo žinutėmis;
• slėpti, būti paslaptingam, kai jo klausiama, su kuo jis kalbasi, ką veikia internete ar mobiliajame telefone;
• turi daug naujų telefono numerių, teksto žinučių, el. pašto adresų savo mobiliajame telefone, nešiojamame kompiuteryje ar planšetėje.

Kai kurie smurto skaitmeninėje erdvėje požymiai yra panašūs į kitas smurto formas (patyčios, persekiojimas, seksualinė prievarta, seksualinis išnaudojimas)

Kaip reaguoti, kai vaikas ar jaunuolis patiria ar patyrė smurtą skaitmeninėje erdvėje?

Jums gali būti sunku, nes galite nežinoti, ką sakyti ir kaip elgtis, kai vaikas ar jaunuolis Jums pasakoja, kad jis patiria ar patyrė smurtą skaitmeninėje erdvėje. Jie gali nesuprasti, kad tai, kas vyksta su jais, gali būti neteisinga ir laikoma smurtu. Vaikai / jaunuoliai gali kaltinti save. Jei vaikas / jaunuolis pasakoja Jums apie smurtą skaitmeninėje erdvėje, svarbu, kad Jūs:

• atidžiai klausytumėtės, ką vaikas / jaunuolis nori pasakyti ar papasakoti;
• pasakytumėte jam, jog jis / ji elgesiai teisingai, pasakodamas /a apie tai Jums;
• pasakytumėte, kad tai nėra jo / jos kaltė;
• pasakytumėte, kad į tai, ką Jums pasakoja, Jūs žiūrite rimtai;
• patys neieškotumėte įtariamo smurtu asmens (tačiau išsaugotumėte įrodymus elektronine arba spausdintina forma kartu apsaugodami šią informaciją nuo vaiko, kad jis nepatirtų pakartotinės traumos ją skaitydamas ar matydamas);
• paaiškintumėte vaikui / jaunuoliui, ką ketinate daryti toliau;
• praneštumėte institucijoms kuo greičiau, apie tai, ką Jums pasakojo vaikas (policijai; karštajai linijai; ugdymo institucijai, jei įvykis susijęs su ja ir kt.).

Kiekvienam vaikui, kuris naudojasi internetu, gali kilti rizika patirti smurtą skaitmeninėje erdvėje. Ypač svarbu, kad tėvai žinotų ir suprastų, apie galimas rizikas internete ir kalbėtųsi su vaikais apie tai, kaip išlikti saugiais skaitmeninėje erdvėje / internete.

Kur kreiptis pagalbos?

https://www.svarusinternetas.lt/

https://www.draugiskasinternetas.lt/

https://policija.lrv.lt/  

https://www.esaugumas.lt/

Naudoti šaltiniai:

Nacionalinė žiauraus elgesio su vaikais prevencijos draugija (angl. National Society for the Prevention of Cruelty to Children)

Atidaryti nuorodą