Pastebėk, atpažink ir stabdyk smurtą

Parengė Enrika Davydovaitė, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentė

Valgymo sutrikimai yra sudėtingos psichikos sveikatos problemos, kurioms būdingas nuolatinis nepasitenkinimas kūno įvaizdžiu, sutrikęs mitybos elgesys ir iškreiptas santykis su kūno svoriu bei maistu. Dažniausiai minimos trys pagrindinės jų formos – nervinė anoreksija, kai dominuoja griežtas maisto ribojimas ir nuolatinės pastangos mažinti svorį, nervinė bulimija, pasireiškianti persivalgymo ir kompensacinio elgesio ciklais, bei persivalgymo sutrikimas, kuriam būdingi nekontroliuojamo persivalgymo epizodai be nuolatinio svorio mažinimo elgesio [1]. Šios būklės yra tarp labiausiai sekinančių psichikos sutrikimų –  susijusios su dideliu sergamumu, mirtingumu bei reikšmingu gyvenimo kokybės suprastėjimu [2]. Valgymo sutrikimai dažniausiai prasideda paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje, todėl paveikia tiek patį asmenį, tiek visą jo artimiausią aplinką [3]. Pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnis dėmesys skiriamas šeimos ir ypač tėvų įsitraukimui, nes tyrimai rodo, kad šeimos dalyvavimas gali lemti geresnius sveikimo rezultatus, sumažinti atkryčio riziką ir pagerinti motyvaciją laikytis paskirto gydymo [4].

Tėvų įsitraukimo kliūtys ir galimybės

Tėvų įsitraukimas į vaiko gydymą neretai būna sudėtingas procesas, nes šeimos susiduria su įvairiais emociniais ir  psichologiniais barjerais, kasdieniškomis kliūtimis. Emociniai veiksniai – tai dažnai pasireiškiantis kaltės jausmas, gėda ar įsitikinimas, kad „esu blogas tėvas / motina, nes mano vaikas susirgo“. Tokie jausmai gali skatinti atsitraukimą ir vengimą aktyviai dalyvauti, nes tėvai bijo dar labiau pakenkti [5,10]. Kiti patiria nerimą ir pervargimą, nes valgymo sutrikimas reikalauja nuolatinio dėmesio, o ilga ligos eiga kelia bejėgiškumo pojūtį [6,7]. Kasdieninės kliūtys taip pat yra reikšmingos: laiko stoka, darbo įsipareigojimai, kiti šeimos nariai, atstumas iki gydymo įstaigų. Dėl šių aplinkybių net ir motyvuoti tėvai gali pasijusti negalintys tinkamai įsitraukti į gydymo procesą [8]. Be to, dalis tėvų gali neturėti pakankamai žinių apie valgymo sutrikimus – jie nežino, kaip reaguoti į vaiko elgesį ar kokios strategijos yra konstruktyviausios. Tai kartais skatina pernelyg kontroliuojantį ar kritišką elgesį, kuris, nors ir kilęs iš noro padėti, gali sustiprinti vaiko pasipriešinimą ir dar labiau komplikuoti sveikimo procesą [7,11].

Šios kliūtys turi aiškių pasekmių: pacientai, kurių šeimos mažiau įsitraukia, dažniau patiria atkryčius, jiems sunkiau laikytis gydymo rekomendacijų, o ligos eiga būna ilgesnė ir sunkesnė [9]. Todėl svarbu, kad tėvai, susidūrę su sunkumais, pirmiausia suprastų save ir savo reakcijas – pripažintų jausmus, streso lygį, santykių su vaiku dinamiką. Tyrimai rodo, kad sąmoningumas valdant savo emocijas ir bendravimo stilių yra pirmasis žingsnis link konstruktyvesnio įsitraukimo [8,14].

Kasdienybėje tėvai gali pabandyti taikyti paprastus toliau paminėtus principus. Pirmiausia – mokytis išklausyti vaiką be vertinimo, vengti perteklinės kontrolės ir kaltinimų. Antra – pasidalyti atsakomybę su specialistais, neužsikraunant visos kovos su liga vieniems. Trečia – ieškoti paramos sau: dalyvauti grupinėse psichoedukacinėse programose, kreiptis pagalbos į psichologą, kalbėtis su kitais tėvais, susiduriančiais su panašiomis problemomis. Tokios strategijos ne tik mažina įtampą šeimoje, bet ir kuria palankesnes sąlygas vaiko sveikimui bei ilgalaikei remisijai [9,14].

Tėvų pagalbos galimybės

* Šeimos terapija valgymo sutrikimams (angl. Family-Based Treatment (FBT))

Šeimos terapija valgymo sutrikimams yra pirmos eilės gydymo pasirinkimas paaugliams, sergantiems nervine anoreksija. Nors metodas kilęs iš Jungtinės Karalystės (Maudsley ligoninė, Londonas), dabar FBT plačiai taikoma JAV, Australijoje, Kanadoje, Skandinavijos šalyse ir vis dažniau pritaikoma kitose Europos šalyse. Metodo esmė – tėvai aktyviai dalyvauja gydymo procese: prisiima atsakomybę už vaiko maitinimą ir palaikymą, kol vaikas grįžta į sveiką svorio intervalą, o vėliau kontrolė palaipsniui perduodama pacientui [11]. Įdomu, kad FBT remiasi ne tik medicininiais tikslais, bet ir socialinės psichologijos principais – stiprina šeimos sąveiką ir mažina konfliktus. Tyrimai parodė, kad 60–90 % paauglių, gydytų FBT, pasiekė remisiją per 12 mėnesių, o individuali terapija šiuo laikotarpiu buvo veiksminga tik 18 % pacientų [12].

* Į tėvus orientuota terapija (angl. Parent-Focused Treatment (PTF))

Į tėvus orientuota terapija yra modifikuota šeimos terapijos (FBT) forma, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas tėvų gebėjimų stiprinimui ir emocinei paramai, o ne tiesioginiam vaiko mitybos kontrolės perėmimui. Dabar PFT taikoma daugelyje šalių, kurios jau diegia ar yra pritaikę šeimos terapiją valgymo sutrikimams (JAV, Kanada, Australija, Jungtinė Karalystė). Programa moko tėvus, kaip konstruktyviai reaguoti į vaiko simptomus, mažinti kritiką ir palaikyti sveiką šeimos atmosferą [13]. Tyrimai rodo, kad PFT padeda sumažinti tėvų patiriamą stresą ir kaltės jausmą, pagerinti jų gebėjimus padėti vaikui ir kartu palengvina paauglio sveikimo procesą. Pavyzdžiui, Le Grange ir kt. (2017) nustatė, kad po PFT programos motinų kritika vaikui žymiai sumažėjo, nepriklausomai nuo to, ar vaikas pasiekė pilną remisiją ar ne [13]. Be to, tėvai dažnai nurodo, kad programos metu jie geriau supranta ligos prigimtį ir įgūdžius, kaip spręsti konfliktus, o tai tiesiogiai pagerina šeimos santykius ir padeda atkurti vaiko maitinimosi rėžimą.

* Grupinės ir psichoedukacinės programos tėvams

Grupinės terapijos ir psichoedukacinės programos suteikia tėvams žinių apie valgymo sutrikimų pobūdį, gydymo metodus bei strategijas, kaip konstruktyviai palaikyti savo vaiką. Įdomu, kad tokiose grupėse dalyvaujantys tėvai dažnai pripažįsta, jog labiausiai naudinga yra sužinoti, kad jie nėra vieni su savo iššūkiais, ir tai sumažina jų kaltės jausmą bei bejėgiškumo pojūtį [14]. Tyrimai rodo, kad tėvų psichoedukacija padeda pagerinti vaikų norą sveikti ir bendrą šeimos funkcionavimą. Pavyzdžiui, viena studija parodė, kad tėvams, dalyvavusiems intensyviose grupinėse programose, padidėjo pasitikėjimas savo gebėjimais padėti vaikui, o jų vaikai greičiau pasiekė nustatytus svorio atstatymo tikslus [14]. Taip pat įdomu, kad psichoedukacinės programos gali būti efektyvios net ir tada, kai pacientas fiziškai gydomas stacionare – tėvų žinios ir emocinė parama prisideda prie greitesnio sveikimo išsirašius.

Lietuvoje vaikams ir paaugliams, sergantiems valgymo sutrikimais, teikiama įvairiapusė pagalba, ambulatorinės ar stacionarinės paslaugos, psichologų konsultavimas, tačiau specializuotų gydymo metodų orientuotų į šeimą dar nėra.

Tėvų įsitraukimo poveikis gydymo eigai ir rezultatams

Atsižvelgiant į teikiamas paslaugas šalyje, tėvų įsitraukimo į gydymo eigą galimybės gana plačios: reguliarus dalyvavimas psichoedukacinėse grupėse, konsultacijose kartu su vaikais, kasdieninis palaikymas namuose, nuolatinis bendradarbiavimas su gydytojais ir psichologais. Tyrimai rodo, kad tokia įtrauktis padeda sumažinti valgymo sutrikimų simptomus, gerina gydymo laikymąsi ir mažina atkryčio riziką [5,15]. Pavyzdžiui, grupinės psichoedukacinės programos tėvams leidžia ne tik įgyti žinių apie valgymo sutrikimus, bet ir pasidalinti patirtimi su kitomis šeimomis, sumažinti kaltės jausmą bei padidinti pasitikėjimą savo gebėjimais [13]. Tėvų įsitraukimas ne tik pagerina gydymo rezultatus, bet ir turi ilgalaikę naudą. Tyrimai rodo, kad paaugliai, kurių šeimos aktyviai dalyvavo gydyme, išlaiko remisiją net po 4–5 metų stebėjimo, dažniau grįžta į normalią maitinimosi rutiną ir stabilų psichosocialinį funkcionavimą [5]. Be to, tėvų aktyvus dalyvavimas gali pagerinti šeimos santykius, sumažinti konfliktus ir padėti vaikui jaustis saugiai bei palaikytam viso gydymo proceso metu [15]. Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į iššūkius ir ribotumus: ne visos šeimos gali įsitraukti dėl laiko trūkumo, darbo įsipareigojimų, psichologinių sunkumų ar didelio streso, o kai kuriais atvejais įtampa šeimoje gali net trukdyti gydymui [5]. Dėl šios priežasties specialistai rekomenduoja pritaikyti gydymo planus šeimos galimybėms, teikti papildomą psichologinę pagalbą tėvams ir skatinti dalyvavimą grupėse, kuriose galima įgyti įgūdžių, dalintis patirtimi ir gauti emocinę paramą. Svarbu paminėti, kad struktūruotos programos, tokios kaip FBT ar PFT, gali būti laikomos pavyzdžiais, kaip efektyviai įtraukti tėvus, tačiau net ir bendras šeimos dalyvavimas – reguliarus palaikymas, konsultacijos ir grupinės edukacinės veiklos – yra reikšmingas veiksnys gydymo sėkmei [13,15].

Išvados

Apibendrinant, tėvų įsitraukimas yra esminė gydymo sudedamoji dalis, galinti reikšmingai pagerinti valgymo sutrikimų valdymo rezultatus. Aktyvus dalyvavimas – tiek psichoedukacinėse grupėse, tiek individualiose konsultacijose, tiek kasdieniniame palaikyme – skatina gydymo laikymąsi, mažina simptomų intensyvumą ir mažina atkryčio riziką. Be to, tėvų parama stiprina šeimos santykius, mažina konfliktus ir suteikia vaikui emocinį saugumą, kuris yra svarbus ilgalaikės remisijos pasiekimui. Nors tėvų įsitraukimas nėra vienintelis sėkmingo gydymo komponentas, jo integravimas į gydymo programas padeda sukurti nuoseklų, tvarų ir efektyvų gydymo procesą, todėl specialistams rekomenduojama nuosekliai skatinti šeimos dalyvavimą, ugdyti tėvų paramos įgūdžius ir suteikti reikalingą psichologinę pagalbą.

ŠALTINIAI

1. Treasure, J., Duarte, T.A., Schmidt, U. Eating disorders. Lancet. 2020;395(10227):899–911.
2. Arcelus, J., Mitchell, A.J., Wales, J., Nielsen, S. Mortality rates in patients with anorexia nervosa and other eating disorders. Arch Gen Psychiatry. 2011;68(7):724–731.
3. Stice, E., Marti, C.N., Rohde, P. Prevalence, incidence, impairment, and course of the proposed DSM-5 eating disorder diagnoses in an 8-year prospective community study of young women. J Abnorm Psychol. 2013;122(2):445–457.
4. Le Grange, D., Lock, J., Loeb, K.L., Nicholls, D. Academy for Eating Disorders position paper: the role of the family in eating disorders. Int J Eat Disord. 2010;43(1):1–5.
5. Eisler, I., Dare, C., Russell, G.F.M., Szmukler, G.I., Le Grange, D., Dodge, E. Family and individual therapy in anorexia nervosa: a 5-year follow-up. Arch Gen Psychiatry. 1997;54(11):1025–1030.
6. Ciao, A.C., Accurso, E.C., Wonderlich, S.A. What do parents need to know about eating disorders? Eat Disord. 2015;23(3):254–261.
7. Horesh, N., Apter, A., Zalsman, G. Emotional regulation and family environment in adolescents with eating disorders. Compr Psychiatry. 2015;60:111–118.
8. Dimitropoulos, G., Freeman, V.E., Muskat, S. Family-based treatment with transition age youth: extensions of the model. Eat Disord. 2015;23(4):331–344.
9. Le Grange, D., Lock, J., Agras, W.S., Moye, A., Bryson, S.W., Jo, B. Moderators and mediators of remission in family-based treatment and adolescent focused therapy for anorexia nervosa. Behav Res Ther. 2012;50(2):85–92.
10. Treasure, J., Schmidt, U. The cognitive-interpersonal maintenance model of anorexia nervosa. Behav Res Ther. 2013;51(1):1–11.
11. Lock, J., Le Grange, D. Family-based treatment of eating disorders. Int J Eat Disord. 2005;37 Suppl:S64–S67.
12. Agras, W.S., Lock, J., Brandt, H., Bryson, S.W., Dodge, E., Halmi, K.A., et al. Comparison of 2 family therapies for adolescent anorexia nervosa: a randomized parallel trial. JAMA Psychiatry. 2014;71(11):1279–1286.
13. Le Grange, D., Lock, J., Loeb, K.L., Nicholls, D. Parent-focused treatment for adolescent anorexia nervosa: a randomized clinical trial. Int J Eat Disord. 2017;50(12):1450–1459.
14. Hodsoll, J., Rhind, C., Micali, N., Hibbs, R., Goddard, E., Nazar, B.P., et al. A pilot study of the intensive carers’ programme for eating disorders (ECHO): a qualitative evaluation. BMJ Open. 2016;6(6):e011745.
15. Lock, .J, Le Grange, D., Agras, W.S., Dare, C. Treatment Manual for Anorexia Nervosa: A Family-Based Approach. 2nd ed. New York: Guilford Press; 2001.

Parengė Enrika Davydovaitė, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentė

Augantis išsituokusių šeimų skaičius lemia vis dažnesnį vaikų įtraukimą į sudėtingas situacijas, turinčias reikšmingų psichologinių pasekmių jų raidai. Nors pats skyrybų procesas jau tampa vis labiau priimtinu visuomenei reiškiniu, jo psichologinės pasekmės vaikams išlieka reikšmingos ir neretai sunkiai atpažįstamos. Situacija tampa ypač sudėtinga, kai tėvai po skyrybų ne tik nesusitaria dėl vaiko gerovės, bet ir įtraukia jį į tarpusavio konfliktą – darydami emocinį spaudimą ar siekdami, kad vaikas palaikytų vieną iš jų. Tyrimai rodo, kad tokioje padėtyje atsidūrę vaikai dažniau patiria nerimo, kaltės jausmus, sunkumus kuriant santykius bei ilgalaikį psichologinį distresą [1–3]. Šiame straipsnyje analizuosime kaip tėvų emocinis spaudimas po skyrybų veikia vaiką, remiantis moksliniais tyrimais bei klinikine praktika.

Tėvų elgesio modeliai darantys įtaką vaikui

Po skyrybų vaikas dažnai atsiduria sudėtingoje psichologinėje padėtyje, kai du artimiausi žmonės – tėvai – tampa vienas kito oponentais. Neretai šis konfliktas persikelia į vaiko erdvę: tėvai, sąmoningai ar nesąmoningai, ima naudoti vaiką kaip įrankį savo emociniams ar praktiniams tikslams pasiekti. Šis elgesys gali būti vadinamas emociniu spaudimu – tai veiksmai, kuriais tėvai stengiasi paveikti vaiko santykį su kitu tėvu, iškreipti realybę arba paveikti vaiko prisirišimą, ištikimybės jausmą [2,3].

Vaikų įtraukimas į tėvų emocinius konfliktus gali pasireikšti skirtingais būdais. Vienas jų – kaltės jausto kurstymas, kai vaikui perduodama mintis, kad jo meilė ar noras matytis su kitu tėvu/motina yra neteisingas ar skaudinantis. Pavyzdžiui: „Tu visada labiau nori būti su mama, o aš lieku vienas“ arba „Po visko, ką tau padariau, tu vis tiek renkiesi jį?“ [4]. Kitas dažnas būdas – informacijos iškraipymas arba slėpimas, kai vaikui pateikiama klaidinanti ar nevisa informacija apie skyrybas ar kito tėvo elgesį: „Tėtis mus paliko, nes jam neberūpėjo šeima“ [5]. Dar vienas būdas – kontakto ribojimas, kai vienas iš tėvų tiesiogiai ar netiesiogiai trukdo vaikui susitikti su kitu tėvu: pavyzdžiui, atšaukia susitikimus, keičia planus, nepraneša apie galimybę pabūti kartu, o vėliau vaikui sako, kad kitas tėvas nenorėjo susitikti [6]. Taip pat pasitaiko emocinio spaudimo pasirinkti „pusę“, kai vaikas netiesiogiai verčiamas palaikyti vieną iš tėvų: „Jeigu tu nori su juo gyventi, vadinasi, tu manęs nemyli.“

Tokie elgesio modeliai nebūtinai yra sąmoningi. Kartais tai kyla iš pačių tėvų apmaudo ar baimės prarasti artimą ryšį su vaiku [7], ypač kai tėvystės vaidmuo glaudžiai susijęs su asmenine tapatybe ir saviverte. Kitais atvejais vaiko įtraukimas į tėvų konfliktus gali būti sąmoninga strategija – siekis atkeršyti buvusiam partneriui, paveikti teismo sprendimą dėl vaiko globos arba sustiprinti emocinį ryšį su vaiku jo lojalumo sąskaita.

Šaltiniai

1. Amato, P. R. (2010). The consequences of divorce for adults and children. Journal of Marriage and Family. 72(3):650–666.
2. Kelly, J. B., Emery, R. E. (2003). Children’s Adjustment Following Divorce: Risk and Resilience Perspectives. Family Relations, 52(4), 352–362. https://doi.org/10.1111/J.1741-3729.2003.00352.X
3. Johnston, J., Roseby, V. (1998). In the Name of the Child: A Developmental Approach to Understanding and Helping Children of Conflicted and Violent Divorce. Family Court Review, 36(2), 317–319. https://doi.org/10.1111/J.174-1617.1998.TB00511.X
4. Baker, A. J. L., & Ben-Ami, N. (2011). To Turn a Child Against a Parent Is To Turn a Child Against Himself: The Direct and Indirect Effects of Exposure to Parental Alienation Strategies on Self-Esteem and Well-Being. Journal of Divorce and Remarriage, 52(7), 472–489. https://doi.org/10.1080/10502556.2011.609424
5. Bernet, W., von Boch-Galhau, W., Baker, A. J. L., Morrison, S. L. (2010). Parental alienation, DSM-5, and ICD-11. American Journal of Family Therapy. 38(2):76–187.
6. Harman, J. J., Kruk, E., & Hines, D. A. (2018). Parental alienating behaviors: An unacknowledged form of family violence. Psychological Bulletin, 144(12), 1275–1299. https://doi.org/10.1037/BUL0000175
7. Pedro-Carroll, J. L. (2012). Fostering resilience in the aftermath of divorce: The role of evidence-based programs for children. Family Court Review. 50(3):395–400.

Parengė Enrika Davydovaitė, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentė

Vaiko patirtys ir psichologinė įtaka

Vaiko įtraukimas į tėvų konfliktą sukelia sudėtingas emocines patirtis, kurios dažnai nėra lengvai atpažįstamos nei tėvams, nei aplinkiniams. Tokie vaikai dažnai patiria vidinį konfliktą dėl prisirišimo prie abiejų tėvų – jie jaučiasi priversti pasirinkti vieną, bijodami įskaudinti kitą. Tai sukelia kaltės, gėdos ir baimės jausmus, kurie vaiko sąmonėje gali įsitvirtinti kaip nuolatinė vidinė įtampa [2,3]. Tyrimai rodo, kad vaikams, įtrauktiems į tokią emocinę dilemą, dažniau pasireiškia nerimo sutrikimų ir depresijos simptomai, miego sutrikimai bei padidėjęs psichosomatinis jautrumas [7,8].

Šio tipo konfliktai gali paveikti ir vaiko tapatybės raidą – ypač jei vaikas yra verčiamas atsiriboti nuo vieno iš tėvų, kurio asmenybė, vertybės ar net išvaizda yra dalis jo paties besiformuojančios asmenybės. Tokiu atveju gali kilti tapatumo krizė, savęs atmetimas arba vidinis susipriešinimas [9]. Be to, vaikams, kurie patiria tokį nuolatinį vidinį konfliktą, dažniau pasireiškia pasitikėjimo aplinkiniais sunkumai, ryšių vengimas, problemos kuriant ilgalaikius santykius paauglystėje ir suaugus [10].

Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad tokioje situacijoje augę vaikai dažniau susiduria su padidėjusiu psichologiniu distresu, žemu savęs vertinimu, emocijų reguliavimo sunkumais [6]. Kai kuriais atvejais pastebimas netgi trauminio pobūdžio poveikis, ypač kai vaikui buvo sistemingai formuojama neigiama nuomonė apie vieną iš tėvų, o jo pačio emociniai išgyvenimai buvo ignoruojami ar menkinami [4].

Šaltiniai

1. Amato, P. R. (2010). The consequences of divorce for adults and children. Journal of Marriage and Family. 72(3):650–666.
2. Kelly, J. B., Emery, R. E. (2003). Children’s Adjustment Following Divorce: Risk and Resilience Perspectives. Family Relations, 52(4), 352–362. https://doi.org/10.1111/J.1741-3729.2003.00352.X
3. Johnston, J., Roseby, V. (1998). In the Name of the Child: A Developmental Approach to Understanding and Helping Children of Conflicted and Violent Divorce. Family Court Review, 36(2), 317–319. https://doi.org/10.1111/J.174-1617.1998.TB00511.X
4. Baker, A. J. L., & Ben-Ami, N. (2011). To Turn a Child Against a Parent Is To Turn a Child Against Himself: The Direct and Indirect Effects of Exposure to Parental Alienation Strategies on Self-Esteem and Well-Being. Journal of Divorce and Remarriage, 52(7), 472–489. https://doi.org/10.1080/10502556.2011.609424
5. Bernet, W., von Boch-Galhau, W., Baker, A. J. L., Morrison, S. L. (2010). Parental alienation, DSM-5, and ICD-11. American Journal of Family Therapy. 38(2):76–187.
6. Harman, J. J., Kruk, E., & Hines, D. A. (2018). Parental alienating behaviors: An unacknowledged form of family violence. Psychological Bulletin, 144(12), 1275–1299. https://doi.org/10.1037/BUL0000175
7. Pedro-Carroll, J. L. (2012). Fostering resilience in the aftermath of divorce: The role of evidence-based programs for children. Family Court Review. 50(3):395–400.
8. Shaw, D. S. (1991). The Effects of Divorce on Children’s Adjustment: Review and Implications. Behavior Modification, 15(4), 456–485. https://doi.org/10.1177/01454455910154002
9. Warshak, R. A. (2010). Family bridges: using insights from social science to reconnect parents and alienated children. Family Court Review, 48(1), 48–80. https://doi.org/10.1111/J.1744-1617.2009.01288.X
10. Johnston, J. R. (2005). Research update. Family Court Review, 33(4), 415–425. https://doi.org/10.1111/J.174-1617.1995.TB00386.X

Parengė Enrika Davydovaitė, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentė

Galima pagalba

Ankstyvas emocinių sunkumų ir pasikeitusio elgesio atpažinimas – vienas svarbiausių žingsnių užkertant kelią ilgalaikiam vaikų psichologiniam žalojimui. Vaikų ir paauglių psichiatrai, psichologai, šeimos psichoterapeutai ar skyrybų mediatoriai gali pastebėti reikšmingus signalus: padidėjusį nerimą, lojalumo konfliktą išduodančius teiginius (vieno iš tėvų idealizavimą arba kito demonizavimą), regresinius elgesio požymius, miego ar valgymo sutrikimus [11,12]. Tokie ženklai turėtų paskatinti kryptingą intervenciją – pradedant nuo individualios psichologinės pagalbos vaikui, tęsiant darbu su tėvais, kurie kartais nesąmoningai, o kartais – sąmoningai, įtraukia vaiką į tarpusavio konfliktą.

Psichoedukacija tėvams yra viena iš efektyvių strategijų: ji padeda suprasti savo elgesio poveikį vaikui, keisti bendravimo modelius ir mokytis konstruktyviai spręsti konfliktus, neįtraukiant vaiko kaip „įrankio“ [13]. Kreipimasis į psichologą asmeniškai gali būti vertingas žingsnis kiekvienam iš tėvų – tai galimybė saugiai reflektuoti išgyvenimus, atpažinti už jų slypinčius poreikius ir išmokti veiksmingesnių bendravimo su vaiku ir buvusiu partneriu būdų. Kai kuriais atvejais, ypač kai emocinis spaudimas tampa sąmoningas ir sunkiai koreguojamas, svarbus vaidmuo tenka ir institucinėms struktūroms – teismams, vaiko teisių apsaugos tarnyboms, mokykloms ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoms.

Mokyklų psichologai, socialiniai pedagogai bei klasės vadovai gali pastebėti pirmuosius vaiko emocinio nestabilumo požymius: užsisklendimą, dėmesio koncentracijos problemas, staigius nuotaikų svyravimus ar agresiją. Svarbu, kad tokie specialistai turėtų aiškius bendradarbiavimo su šeima ir institucijomis algoritmus bei galėtų inicijuoti tarpdisciplininius veiksmus, padedančius užtikrinti vaiko emocinį saugumą [14]. Nors kartais emocinis poveikis vaikui vyksta „nematomoje“ emocinėje plotmėje, jų padariniai – labai konkretūs, todėl būtinas sistemingas ir informuotas profesionalų įsitraukimas.

Išvados

Tėvų skyrybos savaime nebūtinai lemia neigiamas pasekmes vaikui, tačiau rizika gerokai išauga tada, kai vaikas įtraukiamas į tėvų tarpusavio konfliktą ir tampa emocinio spaudimo objektu. Šioje „nematomoje“ pozicijoje atsidūręs vaikas patiria intensyvius vidinius konfliktus, kurie gali turėti ilgalaikį poveikį jo emocinei savijautai, santykiams ir tapatumo raidai.

Prevencija prasideda nuo suvokimo: svarbu, kad tiek tėvai, tiek specialistai gebėtų atpažinti subtilias emocinio spaudimo formas bei lojalumo konflikto ženklus. Ankstyvas intervencijas turėtų vykdyti įvairių sričių specialistai – vaikų psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai, mokyklų bendruomenės nariai. Visų jų tikslas – apsaugoti vaiką nuo destruktyvų tėvų konfliktų poveikio ir užtikrinti saugią erdvę jo emociniam vystymuisi.

Kiekvienam iš tėvų, susidūrusių su skyrybomis ar globos klausimais, naudinga ieškoti profesionalios pagalbos – mokytis atpažinti savo emocinius poreikius, reguliuoti reakcijas ir formuoti santykį su vaiku, grįstą pagarba bei empatija.

Šaltiniai

1. Amato, P. R. (2010). The consequences of divorce for adults and children. Journal of Marriage and Family. 72(3):650–666.
2. Kelly, J. B., Emery, R. E. (2003). Children’s Adjustment Following Divorce: Risk and Resilience Perspectives. Family Relations, 52(4), 352–362. https://doi.org/10.1111/J.1741-3729.2003.00352.X
3. Johnston, J., Roseby, V. (1998). In the Name of the Child: A Developmental Approach to Understanding and Helping Children of Conflicted and Violent Divorce. Family Court Review, 36(2), 317–319. https://doi.org/10.1111/J.174-1617.1998.TB00511.X
4. Baker, A. J. L., & Ben-Ami, N. (2011). To Turn a Child Against a Parent Is To Turn a Child Against Himself: The Direct and Indirect Effects of Exposure to Parental Alienation Strategies on Self-Esteem and Well-Being. Journal of Divorce and Remarriage, 52(7), 472–489. https://doi.org/10.1080/10502556.2011.609424
5. Bernet, W., von Boch-Galhau, W., Baker, A. J. L., Morrison, S. L. (2010). Parental alienation, DSM-5, and ICD-11. American Journal of Family Therapy. 38(2):76–187.
6. Harman, J. J., Kruk, E., & Hines, D. A. (2018). Parental alienating behaviors: An unacknowledged form of family violence. Psychological Bulletin, 144(12), 1275–1299. https://doi.org/10.1037/BUL0000175
7. Pedro-Carroll, J. L. (2012). Fostering resilience in the aftermath of divorce: The role of evidence-based programs for children. Family Court Review. 50(3):395–400.
8. Shaw, D. S. (1991). The Effects of Divorce on Children’s Adjustment: Review and Implications. Behavior Modification, 15(4), 456–485. https://doi.org/10.1177/01454455910154002
9. Warshak, R. A. (2010). Family bridges: using insights from social science to reconnect parents and alienated children. Family Court Review, 48(1), 48–80. https://doi.org/10.1111/J.1744-1617.2009.01288.X
10. Johnston, J. R. (2005). Research update. Family Court Review, 33(4), 415–425. https://doi.org/10.1111/J.174-1617.1995.TB00386.X
11. Garber, B. D. (2011). Parental alienation and the dynamics of the enmeshed parent–child dyad: adultification, parentification, and infantilization. Family Court Review, 49(2), 322–335. https://doi.org/10.1111/J.1744-1617.2011.01374.X
12. Kelly, J. B., Johnston, J. R. (2001). The alienated child: A reformulation of parental alienation syndrome. Family Court Review. 39(3):249–266.
13. Lebow, J. L., Chambers, A. L., Christensen, A., Johnson, S. M. (2012). Research on the Treatment of Couple Distress. Journal of Marital and Family Therapy, 38(1), 145–168. https://doi.org/10.1111/J.1752-0606.2011.00249.X
14. Reay, K. M. (2015). Family Reflections: A Promising Therapeutic Program Designed to Treat Severely Alienated Children and Their Family System. American Journal of Family Therapy, 43(2), 197–207. https://doi.org/10.1080/01926187.2015.1007769

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Nežiūrint visų teigiamų pokyčių visuomenėje ir šiuolaikinio gyvenimo patogumų, būti tėvais ir dabar nėra lengva. Vaikai šiandien auga labai skirtingai nei ankstesnės kartos, tačiau ankstesnių laikų sunkumai, pavyzdžiui, patyčios, išlieka ir net įgauna naujų formų – atsirado kibernetinės (elektroninės) patyčios. Technologinės naujovės nuolat tobulėja, daugėja skaitmeninių ryšių ir socialinės žiniasklaidos naudojimo ir kartu daugėja iššūkių tėvams. Be to, patyčios ir šiandien vis dar vyksta tradiciniais būdais: pavyzdžiui, iš mažo vaiko žaidimų aikštelėje gali tyčiotis kiek vyresnis vaikas; mokykloje vaikas gali būti nuolat ignoruojamas bendraklasių. Tiesa yra ta, kad patyčios išlieka socialinė problema, kuri išliko ta pati, tačiau ji taip pat įgijo šiuolaikinių formų. Patyčios daro žalą tiek tam, iš kurio tyčiojamasi, tiek vaikui, kuris tyčiojasi iš kitų.

Nė vienas iš tėvų nenori girdėti, kad jų vaikas tyčiojasi iš kitų vaikų. Skaudu galvoti apie tai, kad jūsų vaikas daro žalą. Tačiau patyčios taip pat yra rimta problema ir agresyviai besielgiančiam vaikui. Vaikų gebėjimas palaikyti draugystės santykius yra svarbus jų bendros psichinės sveikatos rodiklis. Jei išgirdote, kad jūsų vaikas elgiasi agresyviai (fiziniu ar žodiniu būdu) su kitais, tėvams gali kilti įvairiausių jausmų. Emocinis reagavimas į šią žinią dažniausiai nepadeda. Naudingiau prieš imantis priemonių, detaliau išsiaiškinti situaciją. Gali būti, kad jūsų vaikui trūksta bendravimo įgūdžių. Jis negeba užmegzti ir palaikyti draugiškų santykių su kitais, todėl gali tyčiotis, nes jaučia stiprų nerimą arba dėl depresijos simptomų jam sunku reguliuoti savo emocijas bei elgesį.

Pirmiausia tėvams iš tikrųjų būna sunku patikėti, kad jų vaikas tyčiojasi iš kitų vaikų. Priešingai populiariems įsitikinimams, skriaudėjai dažnai gali būti populiarūs vaikai, kuriuos suaugusieji dažnai laiko pavyzdžiu kitiems vaikams. Mitas, kad skriaudėjai yra šiurkštūs, nepasitikintys savimi agresyvūs vaikai, gali labai apsunkinti tėvų patikėjimą, kad jų populiarus, pasitikintis savimi vaikas tyčiojasi iš kitų.

Kitas iššūkis, su kuriuo susiduria tėvai, yra rasti būdą, kad vaikas atvirai kalbėtų apie savo elgesį. Dažnai vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų, ginasi, išsisukinėja, nusuka akis ir atsisako atsakyti į klausimus. Jie gali tvirtinti, kad tai, ką jie darė, nėra patyčios arba kad kitas vaikas to nusipelnė.

Suprantama, kad daugelis tėvų, kurių vaikai smurtauja, nežino, ką daryti, kad pakeistų savo vaiko elgesį. Kai kuriais atvejais mėginama nubausti, tačiau tai neveikia. Kai tik baigiasi bausmė, patyčios dažnai prasideda iš naujo, kartais dar aršiau nei buvo anksčiau. Ar padeda, jei skriaudėjas atsiprašo patyčias patyrusio vaiko? Tai dažnai taikomas būdas, tačiau taip pat ne visada būna sėkmingas. Vaikų, iš kurių tyčiojamasi, situacija nėra lygiavertė su tais, kurie tyčiojasi iš jų. Patartina kalbėtis su vaikais atskirai ir konfidencialiai, bet ne kartu su nukentėjusiu vaiku ir tuo, kuris tyčiojasi.

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Svarbu nepamiršti, kad vaikai tyčiojasi ne todėl, kad jie yra „blogi vaikai“. Vaikai išbando įvairius elgesio būdus, jie vis dar aiškinasi ir mokosi, kaip būti tarp kitų. Jie gali būti malonūs vaikai, kurie daro klaidų. Yra daug priežasčių, kodėl tinkamai kitose situacijose besielgiantis vaikas gali elgtis įžeidžiančiai su kitais vaikais tik tam tikrose situacijose:

• Vaikai nori pritapti prie draugų būrio, kurie šaiposi iš vieno bendraamžio.
• Kai kurie vaikai tyčiojasi dėl poreikio būti „kiečiausiu“ mokykloje ar savo socialiniame rate. Jie renkasi vaikus, kuriuos suvokia kaip silpnus – vaikus, kurie yra drovūs, „kitokie“ arba neturi daug draugų.
• Vaikai patiria patyčias namuose ar yra smurto artimoje aplinkoje liudininkai. Tada jie kartoja tokį elgesį mokykloje, tačiau jie skriaudžia savo bendraamžius. Dėl patyčių namuose ar mokykloje jie bando atgauti galios jausmą agresyviai elgdamiesi su kitais.
• Vaikai ieško mokytojų, tėvų ar klasiokų dėmesio ir nepasisekė jo gauti kitais būdais.
• Kartais vaikai, kurie tyčiojasi, turi įvairių raidos sutrikimų, pavyzdžiui dėmesio stokos ir aktyvumo sutrikimą (ADHD). Jiems sunku valdyti įtampą ir reguliuoti savo impulsus. Šie vaikai taip pat gali atsidurti kitų vaikų patyčių akiratyje, o daugelis vaikų, sergančių ADHD, ir patys tyčiojasi, ir iš jų yra tyčiojamasi.
• Vaikai gali suvokti kitų vaikų elgesį kaip priešišką, net jei taip nėra, todėl puola pirmi.
• Vaikai iki galo nesuvokia, kaip jų elgesys priverčia jaustis vaiką, iš kurio tyčiojasi. Tai ypač dažnai pasitaiko jaunesnių vaikų tarpe.

Nesvarbu, dėl kokių priežasčių jie taip elgiasi, vaikai, kurie tyčiojasi, turi daugiau galios ir naudoja patyčias jai išlaikyti.

Ar visada vaikų patyčios yra tyčinis elgesys?

Kai visuomenė tapo daug mažiau tolerantiška smurtui, o suaugusieji vaikiškai agresijai, skriaudėjai pradėjo dažniau taikyti psichologinę taktiką – žodinius, santykių ir (galiausiai) skaitmeninius išpuolius. Ir šis taktikos pasikeitimas padidino galimybę, kad patyčios kartais gali būti netyčinės. Kartais įžeidus komentaras gali būti neapmąstyto ar netinkamo išsireiškimo rezultatas. Patyčios yra nuolatiniai, pasikartojantys, tyčiniai išpuoliai. Pagal apibrėžimą patyčios vyksta tyčia. Tačiau yra daug kitų konfliktų tarp vaikų, kai socialinis žiaurumas gali būti atsitiktinis. Pavyzdžiui, netyčinis žiaurumas dažnai stebimas tarp labai mažų vaikų ar vaikų, kurių socialiniai įgūdžiai prasti. Ir net vyresni vaikai gali (ir taip yra) klysti. Vaikas gali vieną kartą pasakyti ką nors niekšiško, neatsargiai, nesusimąstęs net draugui (o kartais ypač draugui). Jie gali kovoti su bendraamžiais arba bandyti juos išprovokuoti. Jie gali jausti didelę vidinę sumaištį ar būti niūrios nuotaikos, todėl mėgina išsilaisvinti iš šios nemalonios būsenos užsipuldami ką nors mokykloje ar internete. Negailestingas ar net žiaurus elgesys tarp vaikų gali būti atsitiktinis arba tikslingas, bet gali būti ir kažkur tarp jų – incidentai gali būti tyčiniai, bet labiau įžeidžiantys arba vedantys toliau, nei užsipuolantis norėjo. Vaikai kartais gali elgtis neapgalvotai - veikti ir kalbėti negalvodami.

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Kartais vaikai suvokia, kokį skausmą kitam sukelia, bet geriau negalvoja apie tai, kaip jų užsipulti vaikai jaučiasi patyrę patyčias. Daugelis vaikų ir įpykę supranta, kad tai, ką jie sako, žeidžia kitą, bet jie nesikoncentruoja į taikinio jausmus, o sutelkia dėmesį į kitus vaikus, matydami, kad tokiu savo elgesiu įgauna socialinį pranašumą. Kai kurie vaikai sumažina / sumenkina savo agresyvų elgesį ir vengia galvoti apie jo žalą arba mėgina pateisinti savo veiksmus įteigdami sau, kad kitas juos buvo įskaudinęs ir dėl to turi teisę „duoti grąžos“. Pasitaiko ir tėvų, kurie palaiko tokią vaiko nuostatą, manydami, kad vaikai turi mokytis apsiginti, o skaudinantis elgesys vaikų tarpusavio kivirčuose yra įprastos vaikystės dalis. Galima sutikti, kad lengvas, trumpalaikis, retkarčiais pasitaikantis siekis įskaudinti kitą bendraamžį tikriausiai yra įprastos vaikystės dalis. Patyčios nėra įprastos vaikystės dalis, nes tai yra pasikartojantis tikslingas žiaurumas, nukreiptas į kitą, dažniausiai silpnesnį, ir nė vienas iš mūsų nenori to patirti. Be to, verta susimąstyti, ar teisė „duoti grąžos“ tokiu destruktyviu būdu tikrai būtina, kad padėtų vaikui prisitaikyti? O gal naudingiau padėti vaikui įgyti bendravimo įgūdžių?

Kiek svarbi empatija?

Gebėjimas suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas, gebėjimas pasijusti kito vietoje, įsijausti į jo jausmus (tai vadinama empatija) padeda reguliuoti elgesį. Tačiau yra vaikų, kuriems trūksta ar visai neturi empatijos. Nors išoriškai šis skriaudėjų tipas gali atrodyti panašus į kitus besityčiojančius vaikus, tačiau tokie vaikai visiškai neišgyvena vidinės prieštaros ir neturi jokių abejonių dėl to, ką daro. Šie vaikai gali manyti, kad jie elgiasi teisingai ir pagrįstai bei džiūgauja dėl taikinio nuoskaudos. Tai labiausiai nerimą keliantis patyčių tipas, tačiau pasitaiko rečiausiai.

Gana sudėtinga atskirti tikslingas patyčias nuo kito netinkamo elgesio, nes pavyzdžiui, net ir tada, kai skriaudėjas įskaudinęs kitą vaiką suabejoja savo elgesiu, išoriškai jis gali neparodyti jausmų ir elgtis tarsi jam nerūpi kaip kitas jaučiasi. Tačiau vaikai kartais pasityčioja, šaiposi ar siekia įskaudinti kitą dėl nerūpestingumo, savo veiksmų neapgalvojimo, laikino stipraus pykčio arba sąmoningo galvojimo, kad kitas to nusipelnė (kas dažnai yra laikina). Kas padeda atskirti patyčias nuo tokio atsitiktinio ir retai pasitaikančio skaudinančio elgesio? Nors tam tikrose situacijose kai kurie vaikai gali elgtis negailestingai, tačiau dažniausiai po kurio laiko (neretai ir su suaugusiųjų pagalba) jie išgyvena dėl savo poelgio ir suprasdami, kaip gali jaustis tas, kurį įskaudino, dažniausiai siekia atstatyti draugiškus santykius.

Patyčios turi įtakos ne tik vaikams, kurie patiria jas tiesiogiai – jos daro įtaką visam mokyklos klimatui. Socialinis žiaurumas ir patyčios daugeliui vaikų gali sukelti nesaugumo jausmą ir  mokykla gali atrodyti kaip priešiška vieta, kurią norisi aplenkti.

Siekiant sumažinti patyčias, suaugusieji turi reaguoti ne tik į konkretų vaiką, kuris tyčiojasi iš kito, bet ir į visų rūšių netinkamus socialinius konfliktus. Tėvai ir visi kiti suaugusieji (auklėtojai, mokytojai ir pan.) turi vaikams nustatyti lūkesčius ir nuosekliai reaguoti į netinkamą socialinį elgesį. Pavyzdžiui, jei jūsų vaikas šaukia brolį ir seserį pravarde, gali kilti pagunda tiesiog nesikišti – ir kartais tai gali būti gerai. Bet geriau reikia padėti vaikui suprasti, kad pravardžiuoti negalima – niekada ir nei vieno. Skatindami vaikus elgtis pagarbiau ir švelniau vienas su kitu, padėsite išvengti rimtesnių elgesio problemų.

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Tėvai nedelsdami turi imtis ryžtingų ir neatidėliotinų veiksmų, kad patyčių elgesys būtų sustabdytas. Bet kuriam iš tėvų gali būti sunku patikėti, kad jų vaikas tyčiojasi iš kito vaiko, bet kartais taip nutinka. Ir normalu, kad galima dėl to išsigąsti, susirūpinti, nerimauti ar norėti apsiginti. Tačiau reikia prisiminti, kad patyčios nėra įprastas elgesys ar tik dalis augimo – todėl vertinkite tai rimtai!

Patyčias galima sustabdyti – ir tėvai gali padaryti didelę įtaką. Tačiau veiksmai turi būti apgalvoti.

Jei pastebėjote, kad jūsų vaikas tyčiojasi:

1. Valdykite savo reakcijas ir išsiaiškinkite faktus.
2. Pasikalbėkite su savo vaiku.
3. Stenkitės išspręsti situaciją.
   
   

1. Valdykite savo reakcijas ir išsiaiškinkite faktus

• Gali būti sunku, tačiau informacija yra labai rimta, todėl reikia sustoti, pagalvoti ir tik tada veikti. Labiausiai padėsite savo vaikui, jeigu nusiraminsite ir pabandysite įsiklausyti, ką kiti sako apie jūsų vaiką. Paradoksalu, tačiau tai „gera žinia“, ypač, kai apie tokį vaiko elgesį sužinoma kuo anksčiau. Padėkokite tėvams arba mokytojui už tai, kad jus informavo, ir pasakykite, kad į tai žiūrite labai rimtai ir kad padarysite viską, ką galite, kad toks elgesys būtų sustabdytas.
• Skirkite laiko informacijai išsiaiškinti ir suprasti.
• Paprašykite pateikti kuo daugiau detalių. Pasiimkite kontaktinius duomenis. Apmąstykite gautą informaciją. Jei kyla klausimų arba norisi aptarti, ką darysite, kad išspręstumėte problemą, pratęskite pokalbį su informaciją pateikusiais tėvais ar mokytoju.
• Skirkite laiko nusiraminti.
• Neskubėkite veikti ir skirkite laiko sau, kad suprastumėte, kaip jaučiatės – kalbantis su vaiku reikia, kad būtumėte ramūs. Aptarkite situaciją tarpusavyje (su vaiko mama, tėčiu) ar su kitais patikimais asmenimis (giminaičiais ar draugais).
  
  

2. Pasikalbėkite su vaiku

• Išlikite ramūs. Pokalbio metu stenkitės išlikti ramūs ir valdykite norą reaguoti emocingai. Pasakykite savo vaikui, kad jus informavo ir kad turite žinoti, kas atsitiko. Jei kalbėsite ramiai ir rodysite norą suprasti, kas įvyko, vaikui bus lengviau apie tai kalbėtis. Kas nepadeda? Tai noras parodyti savo galią. Tokia reakcija dažnai primena patį patyčių elgesį.
• Vaikui svarbu saugumas. Toks pokalbis tiek jums, tiek ir jūsų vaikui yra nemalonus. Vaikai jaučiasi saugūs ir gali daugiau atsiverti, kai tėvai patikina juos, kad padės jiems išgyventi, kad ir kas nutiktų.

Pradėdami pokalbį pasakykite vaikui, kad situacija yra rimta, tačiau esate pasirengę padėti, bet dabar norite suprasti, kas įvyko. Paklauskite savo vaiko:

• Ar vaikas žino, apie ką informavo kito vaiko tėvai ar mokytojas?
• Kas atsitiko?

Jei vaikas pradeda pasakoti tik apie tai, ką padarė kitas vaikas, pasakykite, kad apie tai pakalbėsite vėliau, o dabar norite išgirsti, ką jis / ji padarė. Paaiškinkite vaikui, kad jūs norite suprasti, kas įvyko ir paklauskite:

• Kodėl kitas vaikas tai mato būtent taip?
• Kaip tu jaustumeis, jei jis ar ji taip pasielgtų su tavimi?

Svarbu išsiaiškinti, ar yra patyčių elgesio modelis.

• Kiek laiko tai vyksta (Kiek laiko tu taip elgiesi su kitais)?
• Ar jis taikosi į kelis vaikus ar visada tik į vieną (Ar taip elgiesi ir su kitais vaikais ar visada tik su tuo pačiu)?
• Kas (kokios priežastys) paskatina jūsų vaiką tyčiotis iš kito (Kuo svarbu tau taip elgtis su kitu / kitais)? Ar visada tuo pačiu metu?

Pasikalbėjimas su vaiku apie jo elgesį, gali padėti norint išsiaiškinti patyčių priežastis – galbūt jūsų vaikas jaučiasi atstumtas ar nelaimingas, pavydi draugams, o gal pats patyrė patyčias.

Patyčios yra nepriimtinas elgesys. Kokios priežastys bebūtų, tvirtai pasakykite vaikui, kad patyčios yra nepriimtinos ir kad jas reikia nutraukti, ir kad jūs ketinate užtikrinti, kad tai nesikartotų.

Venkite pamokslavimo – paprastas ir konkretus pasakymas veikia geriau: "Noriu, kad suprastum - patyčios yra nepriimtinos ir turi baigtis."

3. Stenkitės išspręsti situaciją

• Reaguokite atsakingai. Priimkite tai rimtai. Nesumažinkite savo vaiko elgesio teisindamiesi kaip „tik vieną kartą“ – tai nesumažina poveikio kitam vaikui.
• Bendradarbiaukite su ugdymo institucija. Sužinokite mokyklos požiūrį į patyčias. Jei patyčios įvyko ne mokykloje (pvz., elektroninės patyčios), informuokite apie tai mokyklą ir raginkite stiprinti patyčių prevenciją. Pasikalbėkite su klasės auklėtoju ar direktoriaus pavaduotoju ugdymui. Aptarkite esamą situaciją, paprašykite jų patarimo, kaip būtų galima ją geriausiai išspręsti. Pasakykite, kad norite palaikyti ryšį ir išgirsti, kaip sekasi jūsų vaikui.
• Pamėginkite suprasti priežastis.

Paklauskite klasės auklėtojo ar mokyklos socialinio pedagogo, ar jūsų vaikas patiria kokių nors sunkumų mokykloje:

• Ar jūsų vaikas jaučiasi liūdnas, piktas, vienišas ar nesaugus?
• Ar patiria stresą ar mokytojų spaudimo, pavyzdžiui, dėl mokyklos užduočių ar egzaminų?
• O gal jūsų vaikui sunku susidraugauti?
• Ar yra buvę anksčiau, kad jūsų vaikas erzino kitus ar tyčiojosi?
• O gal yra buvę, kad kiti vaikai atstūmė, erzino ar tyčiojosi iš jūsų vaiko?

Apmąstykite, kas vyksta namuose:

• Ar jūsų vaikas nerimauja dėl rūpesčių namuose, pavyzdžiui, tėvų nesutarimo ar išsiskyrimo?

Gali būti, kad jūsų namuose patyčios yra toleruojamos ir vyksta, o jūs apie tai net nesusimąstėte.

• Ar kas nors namuose tyčiojasi iš jūsų vaiko (kuris nors iš tėvų, šeimos narys ar kitas suaugusysis)?
• Ar jūsų šeimos nariai šaukia vienas ant kito, pravardžiuoja vienas kitą supykę?
• Ar jūsų vaikai gina vienas kitą, ar muša vienas kitą, ar pavydi vienas kitam?

Apmąstykite, ar jūs kaip tėvai:

• Sugebate nusistatyti ribas ir laikytis nuoseklių taisyklių?
• Bendraujate su vaiku ir domitės vaiko gyvenimu?
  
  

Kaip galite padėti savo vaikui?

Pirmiausia padėkite savo vaikui tiksliai nustatyti, ką jis / ji padarė, prisiimti atsakomybę už savo elgesį – pripažinti, kad jo / jos veiksmai yra nederamas ir kitą skaudinantis elgesys.

Prieš imdamiesi kitų veiksmų, turite sau įsipareigoti, kad būsite kantrūs ir nuoseklūs. Dažnai tėvai sako, kad „mes jau viską išbandėme, tačiau mūsų vaikui tos priemonės netinka“. Žinoma, pasitaiko, kad kai kuriems vaikams nepakanka tik tėvų nuoseklumo, bet prireikia ir papildomų priemonių, pavyzdžiui, specialistų pagalbos. Tačiau daugelio vaikų elgesys keičiasi ir jie nustoja tyčiotis, kai tėvai nuosekliai ugdo tinkamą vaiko elgesį.

Siūlome išbandyti keletą iš jų:

• Suformuluokite aiškias ir konkrečias taisykles bei aptarkite jas su vaiku. Kartu aptarkite skatinimo priemones, kai laikomasi taisyklių, bei pasekmes, kai nesilaikoma.
• Pasakykite, kokio konkretaus vaiko elgesio pokyčio tikitės ir pasiūlykite apdovanojimą už tinkamą elgesį. Pavyzdžiui, „Jei tu nebegausi pastabų dėl to, kad erzinai klasės draugą mokykloje, tau bus leista daugiau kartų nueiti į piceriją“. Informuokite vaiką, kad jūs porą kartų per savaitę teirausitės mokytojų apie jo / jos elgesį mokykloje.
• Nustatykite amžių atitinkančias pasekmes, pvz., nežiūrėti televizoriaus arba prarasti privilegijas. Būkite pasirengę stebėti.
• Padidinkite stebėseną bei priežiūrą. Stebėkite savo vaiko veiklą, buvimo vietą ir draugus, įskaitant jo naudojimąsi internetu ir mobiliuoju telefonu (tai greitai tampa vienu iš pagrindinių patyčių elgesio įrankių). Pasikalbėkite su mokykla apie papildomos vaiko elgesio pamokų ir pertraukų metu stebėsenos galimybes.
• Įsitraukite į savo vaiko skaitmeninį pasaulį (ar žinote visas įvairias socialinės žiniasklaidos programas, kurias gali naudoti jūsų vaikas?). Jei reikia, skatinkite alternatyvią veiklą (nesmurtinius žaidimus / filmus) ir tiesioginį bendravimą su draugais.
• Parodykite susidomėjimą ir rūpestį. Padėkite vaikui suprasti savo jausmus.
• Kiekvieną dieną skirkite laiko praleisti su vaiku, pavyzdžiui, sportuokite, skaitykite kartu su vaiku, bendraukite ir dalinkitės savo patirtimi.
• Girkite ir pastebėkite vaiko pasiekimus, ypač mažus.
• Padėkite vaikui pačiam pamatyti ir pripažinti teigiamus dalykus.
• Gali būti, kad jūsų vaikas ypač aktyvus ir energingas – paskatinkite jį teigiamai išlieti energiją, pavyzdžiui, vedžioti šunį arba padengti stalą. Pasikalbėkite su klasės auklėtoju apie naudingus būdus, kaip nukreipti perteklinę energiją mokykloje, pavyzdžiui, paruošti įrangą, sustatyti kėdes ir pan.
• Padėkite vaikui ugdyti tinkamus problemų ir konflikto sprendimo įgūdžius.
• Pasivaikščiojimas dažnai yra geriausias pasirinkimas nusiraminti. Kiti būdai gali būti gilus kvėpavimas, malonių vaizdų atgaminimas arba pabuvimas vienumoje.
• Paaiškinkite vaikui, kad kartais naudinga tiesiog vengti situacijų, kuriose jis / ji dar nepajėgia atsispirti impulsyviam elgesiui. Išmokykite būdų, kaip išsaugant orumą apsisaugoti nuo papildomos įtampos, pvz., „Aš ten neisiu“, „Kad ir ką sakytumėte“, „taip, taip...“.
  
  

Ką galite padaryti kaip šeima?

Vaikų elgesys dažnai yra tarsi signalas, kad reikia permainų namuose, pavyzdžiui, keisti emocinę aplinką į ramesnę, mažinti stresą ir konfliktus tarp šeimos narių.

Pateikiame keletą būdų, kaip tai padaryti:

• Skatinkite šeimoje vartoti malonius ar neutralius žodžius bendraujant tarpusavyje.
• Pastebėkite ir pripažinkite tinkamą vaikų elgesį.
• Nuolat kalbėkitės su vaikais apie tai, kas priimtina, o kas ne.
• Būkite budrūs pravardžiavimui ir bet kokiems fiziniams susidūrimams vaikų. ​​
• Kasdien bendraudami su vaikais stenkitės pasakyti kuo daugiau teigiamų nei neigiamų teiginių.
• Kuo daugiau siekite bendradarbiavimo ir diskusijų (ne vien pasekmių taikymo ar kontrolės bei galios parodymo) sprendžiant iškilusius nesutarimus su vaikais.
• Modeliuokite sveikus konfliktų ir streso / įtampos sprendimo būdus.
• Stebėkite savo jausmus ir elgesį - kaip kalbatės su vaikais ir kaip reaguojate į savo stiprias emocijas. Smurtas ar agresija – fizinis ar žodinis – nėra geras streso įveikimo įrankis.
  
  

Ko reikia vengti?

• Kaltininko ieškojimo, pavyzdžiui, „Mano vaikas to neišmoko namuose. Dėl to tikriausiai kalti draugai, mokykla!“
• Vaiko elgesio pateisinimo: „Jei taip padarė mano vaikui, vadinasi jis tiesiog reagavo / atsikirto / davė atgal“.
• Įsitikinimo: „Aš pažįstu savo vaiką ir jis / ji niekada to nedarytų!". Tėvai ne visada žino, kaip vaikai elgiasi žaidimų aikštelėse ar vakarėliuose.
• Tiesioginio kontakto ieškojimo su vaiko, kuris galimai nukentėjo, tėvais – tai gali tik pabloginti situaciją.
• Teigiamų komentarų apie patyčias, pavyzdžiui, vaiko pagyrimo, kad „pastovėjo už save“ – tai paskatins ją / jį tai daryti ir toliau.
  
  

Kada kreiptis pagalbos?

• Jei pastebite, kad vaiko elgesys nesikeičia ar situacija blogėja, nes jis / ji nuolatos imasi neapgalvotų veiksmų, verta kreiptis į specialistus.
• Gali prireikti laiko, kol vaikas liausis tyčiojęsis. Tačiau specialisto pagalba tikrai turės teigiamą poveikį.
  
  

Literatūra

• Englander, K. E. (2020). 25 Myths about Bullying and Cyberbullying. Wiley-Blackwell.
• Harcourt, S., Jasperse, M., & Green, V. A. (2014). “We were sad and we were angry”: A systematic review of parents’ perspectives on bullying. Child & Youth Care Forum, 43(3), 373–391. https://doi.org/10.1007/s10566-014-9243-4;
• Lovegrove, P. J., Bellmore, A. D., Green, J. G., Jens, K., & Ostrov, J. M. (2013). "My voice is not going to be silent": What can parents do about children’s bullying? Journal of School Violence, 12(3), 253–267. https://doi.org/10.1080/15388220.2013.792270
• Niejenhuis, V. C., Huitsing, G., Veerfstra, R. (2019). Working with parents to counteract bullying: A randomized controlled trial of an intervention to improve parent‐school cooperation, Scandinavian Journal of Psychology, 61(1):117–131. doi: 10.1111/sjop.12522
• Sack, R. (2016). The Young Adult's Guide to Stop Bullying. Understanding Bullies and Their Actions-Atlantic Publishing Group.

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto:

• Reagavimas į patyčias už šeimos ribų (pvz., ugdymo įstaigoje). Išklausykite ir reaguokite. Jeigu jūsų vaikas jums pasakoja apie patyčias mokykloje, ramiai išklausykite, paguoskite ir palaikykite vaiką. Vaikai dažnai nenori pasakoti tėvams apie patyčias, nes jiems nedrąsu ir gėda dėl to, kad tai vyksta, arba nerimauja dėl tėvų reakcijos (supyks, nusimins). Jeigu patyčios vienkartinis atvejis, vaikui gali pakakti jūsų paguodos ir nuraminimo. Jei kartojasi imkitės priemonių, pvz., kreipkitės į mokyklos administraciją.

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto: 

• Reagavimas į smurtą artimoje aplinkoje. Siekite, kad jūsų namai būtų saugūs - be smurto. Rūpinkitės, kad vaikai nežiūrėtų smurtą skatinančių laidų, filmų. Apsaugokite savo vaikus nuo įtraukimo į suaugusiųjų tarpusavio konfliktus. Jei kyla grėsmė vaikams tapti smurto liudininkais, kvieskite policiją. Jeigu smurtas artimoje aplinkoje kartojasi, priminkite sau, kad jūs, abu tėvai, esate atsakingi už saugios aplinkos vaikams užtikrinimą ir apsaugą nuo smurto. Trūksta žinių - dalyvaukite tėvystės įgūdžių ugdymo programoje.

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto: 

• Tinkamas tėvų konfliktų sprendimas. Visuotinai sutariama, kad vaikai, įsipainioję ar įpainioti į motinos ir tėvo tarpusavio konfliktus, patiria stiprų lojalumo konfliktą, kuris kenkia vaiko psichinei sveikatai. Konfliktuojančių tėvų sąmoningas ar nesąmoningas ieškojimas sąjungininkų vaikuose stipriai paveikia vaikus. Be to, nekonstruktyvūs ir nevaldomi tėvų konfliktai sukelia didelę baimę vaikams – tyrimai rodo, kad net, jei audringų tėvų tarpusavio konfliktų pasitaikydavo retai, vaikai ilgai prisimena patirtą įtampą ir baimę. Tarpusavyje konfliktuojantys tėvai taip pat gali susidurti su sunkumais, atpažįstant savo elgesį ir vaidmenį konflikte. Turite sunkumų – ieškokite pagalbos. Dalyvaukite tėvystės įgūdžių ugdymo programoje, kreipkitės į psichologą, poros konsultantą.

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto: 

• Ryšio su vaiku stiprinimas. Akivaizdu, kad ryšys su tėvais yra pirmasis ir svarbiausias vaiko gyvenimo pagrindas. Šis ryšys padeda vaikams ieškoti jūsų, savo tėvų, paramos ir apsaugos. Vaikai jaučiasi saugūs, kai supranta, kad suaugusieji jais rūpinasi ir gali patenkinti jų poreikius. Tėvams ryšys su vaiku padeda suprasti savo vaiką ir veikti pagal jo interesus. Tėvai deda visas pastangas (pvz., stengiasi valdyti stresą ir stiprias emocijas), kad būtų išvengta smurto prieš vaikus ir nepriežiūros. Jeigu jaučiate, kad ne visuomet žinote, kaip tinkamai pasielgti - dalyvaukite tėvystės įgūdžių ugdymo programoje.

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto: 

• Savo reakcijų į vaikų netinkamą elgesį ir / ar krizę šeimoje valdymas. Visiems pasitaiko, kad užplūdus stiprioms emocijoms (pvz., pykčiui) būna sunku susivaldyti ir nusiraminti. Vaikai jautriai reaguoja į tėvų emocinę įtampą. Tėvų nusivylimas savimi ir vaiku, vilties praradimas, bejėgystė kilus iššūkiams santykiuose su vaikais ne tik nepadeda vaikams, o priešingai - mažina pasitikėjimą savimi ir kitais. Išlaikykite savikontrolę ir valdykite savo emocijas, kai kalbate su vaiku. Jei įtampa auga ir abiem (Jums ir vaikui) tampa sunku valdytis – „imkite minutės pertraukėlę“. Tačiau tai neturi būti bausmė vaikui, priešingai, tai galimybė Jums nusiraminti, kad galėtumėte ramiai kalbėtis su vaiku. Turite sunkumų – ieškokite pagalbos. Dalyvaukite tėvystės įgūdžių, tėvų savitarpio paramos grupėse, kreipkitės į psichologą.

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto: 

• Rūpinimasis ne tik vaikų, bet ir savo fizine ir emocine sveikata. Buvimas tėvais – tai procesas, teikiantis ne tik džiaugsmą, bet ir keliantis iššūkių. Jei pastebite, kad jums visko tiesiog per daug, greitai susierzinate, esate pervargęs (-i) ir neturite jėgų, apsvarstykite galimybes, kas jums gali padėti bent keletui dienų atitrūkti nuo šeimos (t.y. pasiimti pertrauką). Pavyzdžiui, kreiptis į partnerį / kitą iš tėvų / artimus giminaičius / draugus pagalbos išspręsti patiriamą sunkumą ir / ar padėti pasirūpinti vaikais. Sunkumams tęsiantis, svarstykite šeimoje kartu su kitais suaugusiaisiais, kokių veiksmų galite imtis. Atminkite, kad patiriamą stresą būtina mažinti, nes ilgalaikis patiriamas stresas gali pakenkti ne tik jūsų fizinei ir emocinei gerovei, bet taip pat turi įtakos jūsų tėvystei ir jūsų ryšiui su vaikais. Turite sunkumų – ieškokite pagalbos. Dalyvaukite tėvystės įgūdžių, tėvų savitarpio paramos grupėse, kreipkitės į psichologą.

Pateikiame patarimus tėvams, kas padeda apsaugoti vaiką nuo smurto: 

• Pastangos suprasti vaiką. Stenkitės suprasti savo vaikus. Pasidomėkite vaiko raidos uždaviniais - sužinokite, kaip skirtingo amžiaus vaikai elgiasi, ką jie gali ir ko dar negali padaryti. Turėkite realius lūkesčius ir kantrybės, jei vaikams nepasiseka. Būkite pagarbūs ir palaikykite vaiką (jis tik mokosi gyventi) – tai įgūdžiai, kurių kiekvienas turime mokytis. Bendraudami gerbkite visų šeimos narių jausmus ir poreikius, leiskite vaikams mokytis iš jūsų. Neužmirškite šeimoje ir kitose erdvėse (pvz., šventėse, pas senelius, parduotuvėje ir kt.) taikyti tokius įgūdžius, kaip padėkojimas, pagalbos prašymas, leidimo prašymas, klausymasis, jausmų atpažinimas ir išreiškimas.  

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Konsultacijai kreipėsi jauna moteris, kuri jau keletą metų lankosi įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose dėl pastovaus raumenų skausmo, tačiau gydytojai nenustato aiškios priežasties. Ji nuolat nerimauja dėl šio nepaaiškinamo viso kūno skausmo, gėdinasi, „ …kad yra tokia silpna… ne tokia kaip visi… nerangi, negebanti apsispręsti, nežinanti, ko nori, nepritampanti“, o galvoje nuolat sukasi įkyrios nemalonios mintys, kurios trukdo susikaupti bei užmigti. Teigia, kad nuo vaikystės buvusi silpnesnės sveikatos,  todėl „tėvai manim labai rūpinosi ir labai mane saugojo, nes aš visada buvau labai jautri.“ Ir dar pridūrė, kad „mano vaikystė tikrai nebuvo tokia bloga. Augau viskuo aprūpinta. Daugeliui mano pažįstamų vaikų buvo blogiau nei man.“

Nesuvoktos patirties poveikis

Dauguma iš mūsų suprantame vaikystę, kaip laikotarpį, kuriam būdingas saugumo, tėvų rūpesčio ir apsaugojimo jausmas. Saugumo jausmas, įgytas žinant, kad šeima mane saugo, yra pagrindas užmegzti tvirtus ir saugius ryšius ateityje. Tačiau daugelio vaikų patirtis ir jos tolesnis poveikis suaugusiųjų gyvenimui labai skiriasi nuo šios idealistinės sampratos. Suaugę dažnai nepripažįstame ir sumenkiname neigiamas vaikystės patirtis, nes žiūrime į praeitį iš suaugusiųjų perspektyvos. Bet anuomet vaikui jausmas, kad, pavyzdžiui, yra nesuprastas, vienišas ar apleistas ilgą laiką, yra sunkiai pakeliamas ir gali sukelti traumą. Tokios patirtys užblokuoja dalį autentiškojo „aš“ ir formuoja iškreiptą supratimą į save, kitus ir aplinką. Prisirišimo tyrimai rodo, kad ne tik patirtys (tai, kas nutinka mums) turi įtakos mums ir mūsų santykiams. Mus taip pat veikia ir tai, kiek draudėme sau ar nesugebėjome (dėl savo amžiaus ir stiprios priklausomybės nuo tėvų ar globėjų) pajusti viso skausmo ir įprasminti savo išgyvenimų, kurie galėjo būti traumuojantys. Būtent dėl nesuvoktos savo patirties prasmės mūsų praeitis vis dar daro įtaką mūsų dabarčiai daugybe nematomų būdų – įtaką mūsų, kaip tėvų vaidmeniui, santykiams su savo partneriu, mūsų savijautai, mąstymui bei elgesiui. Traumuojančios patirtys gali turėti įvairių fizinių ir psichologinių padarinių. Tam tikri įvykiai gali netyčia sukelti mumyse reakcijas, apie kurias negalvojome daugelį metų: kaltės jausmą, gėdą, baimę ar pyktį, kilusį nuo ankstyvo mūsų gyvenimo laikotarpio.

Pasak Karlo Jungo: „Kol nesuprasi savo sąmonės, ji vadovaus tavo gyvenimui, o tu pavadinsi tai likimu“. Neatpažintos ir nepripažintos (neišspręstos) vaikystės skausmingos patirtys bei traumos visada išlieka ir pasireiškia, kartais subtiliai, bet dažnai aštriai suaugusio asmens gyvenime, pavyzdžiui, požiūriu į savo kūną, santykiuose su savo vaikais. Atpažinimas yra pirmas (ir gal sunkiausias) laiptelis į skausmingos patirties bei traumos išsprendimą. Kodėl? Nes vaikystėje taip atkakliai mokomės neigti skausmingas patirtis, todėl suaugus nėra taip lengva ir paprasta liautis neigus bei susidurti ir išbūti su skausmingais jausmais.

Kuo pasireiškia vaikystės trauma suaugus?

Viena iš skaudžiausių pasekmių yra ta, kad skausmingi ir traumuojantys vaikystės įvykiai dažniausiai keičia požiūrį į save – asmuo jaučiasi nevertas ir nemylimas, mano, kad niekam nerūpi, todėl jį ar ją kamuoja nuolatinis vienišumo, atstūmimo ar apleidimo jausmas. Neišspręstos vaikystės traumos suaugus gali stipriai paveikti fizinę bei psichologinę sveikatą. Štai keletas pavyzdžių:

Fizinės sveikatos problemos. Tyrimai rodo, kad vaikystės traumos gali pasireikšti fizinės sveikatos problemomis suaugus. Asmenims, patyrusiems vaikystės traumą gali pasireikšti lėtinio skausmo sindromas, galvos skausmai, jie turi didesnę riziką susirgti diabetu, širdies ligomis, dažniau pasireiškia virškinimo trakto sutrikimai,  sumažėjusi imuninė funkcija, vėžys. Nors sveikatos problemų, susijusių su vaikystės traumomis, priežastys yra sudėtingos, viena iš priežasčių yra ta, kad trauma gali suaktyvinti organizmo atsako į stresą sistemą, o tai lemia kortizolio ir kitų streso hormonų pokyčius, kurie gali turėti įtakos imuninei sistemai.

Emocinio reguliavimo sunkumai yra vienas dažniausių vaikystėje patirtos traumos padarinių, pasireiškiančių suaugus. Vaikystėje patirtos traumos gali sutrikdyti smegenų emocinės reguliavimo sistemos vystymąsi, todėl tampa sudėtinga veiksmingai valdyti savo emocijas. Nesugebėjimas reguliuoti emocijų gali sukelti intensyvias emocines reakcijas (pyktį ar net įniršį) į iš pažiūros nedidelius dirgiklius arba asmeniui gali būti sunku išreikšti emocijas ir sureguliuoti savo nuotaiką. Stiprūs jausmai ir susikaupusi įtampa dažniausiai išliejama ant aplinkinių ar daiktų.

Nerimo ir depresiniai sutrikimai. Tyrimai atskleidė, kad nerimo ir depresinių sutrikimų rizika suaugus didėja dėl neišspręstų vaikystės traumų. Trauma gali paveikti smegenų atsako į stresą sistemą bei sukelti smegenų struktūros ir funkcijos pokyčius, dėl kurių gali pakisti neuromediatoriai, reguliuojantys nuotaiką ir emocijas. Todėl asmenys tampa labiau pažeidžiami nerimo ir depresijos vystymuisi.

Įkyrios mintys. Įkyrios mintys yra nepageidaujamos, varginančios ar trikdančios mintys, vaizdai ar potraukiai, kurie ateina į galvą nevalingai ir neišnyksta, nepaisant pastangų jas nuslopinti ar ignoruoti. Šios mintys dažnai kartojasi ir gali varginti, sukelti nerimo, kaltės ar gėdos jausmą. Įkyrios mintys yra dažnas simptomas tiems, kurie vaikystėje patyrė neišspręstą traumą.

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Tyrimais nustatyta, kad net tik prievarta, smurtas, nepriežiūra, bet ir subtilesnis tėvų ar vaiką globojančių kitų asmenų elgesys gali paveikti vaikus traumuojančiai. Kai kada, net geriausių ketinimų turintys tėvai savo elgesiu gali nesąmoningai pakenkti savo vaikams.

Aptarkime keletą tėvų elgesio modelių, kurie gali traumuojančiai veikti vaikus, pavyzdžių.

• Vaiko tikrovės (patirties ar jausmų) neigimas

Kaip tai atpažinti? Pavyzdžiui, kai vaikas sako, kad jam nemalonu, kad jį teta bučiuoja į lūpas, o mama jam atsako, kad teta tik nori pasisveikinti su juo ir paragina vaiką būti mandagesniu. Arba, tarkim, kai vaikas pastebi netinkamą tėvų elgesį ir pasako kitam iš tėvų. Pavyzdžiui, dukra mamai sako, kad jai baisu ir pikta, kai tėvas grįžta iš darbo ir visą vakarą geria alų, o po to tampa piktas ir priekabiauja prie visų. Tačiau mama nekreipia dėmesio į dukros jausmus ir teigia, kad „tėvas labai sunkiai dirba (jis išlaiko šeimą) ir yra pavargęs.“ Mama neigti tikrovę išmoko savo šeimoje, kurioje buvo neigiama, kad abu tėvai girtauja („mes išgeriame, kaip visi“) ir šį elgesio modelį perdavė dukrai, kuri suaugusi kreipėsi terapijai dėl lėtinio skausmo ir nerimo. Terapijos procese paaiškėjo, kad ji ilgai neigė vyro psichologinį smurtą pateisindama šį jo elgesį įtampa darbe.

Vaiko realybė gali būti neigiama ir subtilesniais būdais, pavyzdžiui, vaikas grįžęs iš darželio ar mokyklos pasako, kad kiti vaikai nenorėjo su juo žaisti. Vaikui tai labai skausminga situacija, nes jam yra svarbus bendraamžių dėmesys ir jis jaučiasi atstumtas. O tėvai, norėdami nuraminti vaiką, gali į tai reaguoti, mėgindami padrąsinti jį: “Nenusimink, tikrai rasi draugų. Tau visada pavyksta susidraugauti“ ar pan. Vaikas išgyveno natūralų jausmą ir ieškojo paguodos bei palaikymo; vietoj to jam buvo pasakyta, kad skausmas buvo nereikšmingas. Kaip turėtų reaguoti tėvai? Pirmiausia, priimti vaiko išgyvenimus ir pripažinti jo jausmus, pavyzdžiui,  sakant vaikui, „girdžiu, kad esi nusiminęs…tikrai skaudu, kai kiti nenori draugauti.“

Kai tėvai neigia vaiko realybę, jie pasąmoningai moko savo dukrą ar sūnų nepasitikėti savimi ir savo intuicija. Kuo ilgiau tai vyksta, tuo vaikui sunkiau darosi suprasti savo išgyvenimus ir jis laikui bėgant supranta, kad nebegali pasikliauti savimi. Suaugus tokie asmenys dažnai nesupranta savo jausmų ir norų bei nuolat ieško patvirtinimo iš kitų.

Kaip dažnai tėvai į jūsų skaudžias ar nemalonias patirtis reaguodavo tokiais pasakymais, kaip pavyzdžiui, „Nieko tokio, praeis“; „Pamiršk tai, nupirksim kitą…arba tikrai rasi kitų draugų“; „Nepyk (tuo tarpu jums buvo liūdna), tikrai neverta, tai tik smulkmena“; „Ar tau gaila, nebūk pavydi…“; „Ką čia išsigalvojai, tikrai taip nebuvo…“ ir pan.

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Tėvų elgesio modeliai, galintys traumuojančiai veikti vaikus:

• Savirealizacija per vaiką ir vaiko „šlifavimas“

Šis elgesio modelis būdingas tėvams, kurie norėdami įgyvendinti savo neišsipildžiusius lūkesčius siekia patenkinti juos per savo vaikų pasiekimus. Tėvai, kurie mėgina realizuoti save per vaikų gyvenimą, dažnai giliai viduje jaučiasi „nevykę“ ar nepakankamai pasiekę, todėl priskiria savo norus vaikui (dažniausiai neatsižvelgiant į vaiko poreikius ar gabumus). Tarkim, tėvas, kurio sportinė karjera nutrūko dėl fizinės traumos, kategoriškai reikalauja, kad vaikas taip pat rinktųsi sportininko karjerą. Jis motyvuoja sūnų, kad jis „…turi visus duomenis ir gali pasiekti puikių rezultatų“. Sūnus iš tiesų yra geras sportininkas, tačiau sportas jam nėra taip įdomus, kaip jo tėvui. Jam patinka sportiniai šokiai ir jam sekasi šokti, tačiau tėvas laiko tai „nevyrišku“ užsiėmimu. Taigi, sūnus lanko sporto treniruotes, nes nori įtikti tėvui. Tačiau giliai viduje sūnus išgyvena stiprų apmaudą dėl to, kad negali įgyvendinti savo norų. Siekis įtikti tėvų norui skatina vaiką atidėti savo poreikius – dalį savo autentiškos savasties. Šis praradimas gali pasireikšti įvairiais būdais suaugus, pavyzdžiui, sunkumu priimti sprendimus bei neryžtingumu arba sėkmės siekimu bet kokia kaina.

Yra ir švelnesnių vaiko „šlifavimo“ formų, pavyzdžiui, mama, kuriai nepavyko tapti gydytoja, vis užsimena dukrai: „Tu būsi nuostabi gydytoja ir visi pacientai tave dievins.“  Ši mama nuoširdžiai nesuprato, kad jos elgesys turės tokių skaudžių pasekmių dukrai, kuri pasirinko jai nepatinkančias medicinos studijas. Dėl pasirinkimo įtikti mamai ši mergina išgyveno stiprų vidinį konfliktą, kuris pasireiškė stipriais nerimo epizodais ir teko nutraukti studijas.

Gal ir Jums teko girdėti iš vieno ar abiejų tėvų pasisakymų apie save, pavyzdžiui, „Tu tokia pat jautri, kaip tavo motina.“; „Nesi vyriškas. Turėtum būti kietesnis.“

Ar jautėte iš tėvų jus įpareigojantį lūkestį būti kažkuo, kad jiems įtiktumėte? Ar galėjote savo tėvams pasakyti „ne“?

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Tėvų elgesio modeliai, galintys traumuojančiai veikti vaikus:

• Sunkumai reguliuoti savo emocijas

Emocijų reguliacija yra emocijų išgyvenimo procesas, leidžiantis pojūčiams sklisti kūnu (nemėginant save atitraukti nesveikais būdais, pavyzdžiui, vartojant alkoholio ar medikamentų, naršymu internete ar maistu) ir atpažinti išgyvenamą jausmą (pavyzdžiui, „Man liūdna; man pikta“) bei savęs raminimas (pavyzdžiui, giliai kvėpuojant), kol jausmai nurimsta. Kitaip tariant, yra tai, ką darome, norėdami pasiekti ramybės būseną. Gebėjimas reguliuoti emocijas padeda išlaikyti ramybę ir dėmesį ties sprendžiamu klausimu įvairiose stresą keliančiose situacijose. Emocijų reguliacijos modelis susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, kuomet išmokstama pažinti save, savo jausmus ir dorotis su nemaloniomis būsenomis mums priimtiniausiais arba geriausiai pažįstamais būdais. Daugelis klientų, kurie kreipiasi dėl sunkumų artimuose santykiuose, pamini, kad jų tėvai nemokėjo tinkamai elgtis užplūdus jausmams ar patiriant stiprią įtampą – jie arba išliedavo emocinę įtampą ant kitų („šaukdavo vienas ant kito ar ant vaikų“), arba užsisklęsdavo („bausdavo tyla“) ir atsitraukdavo („tiesiog nustodavo kalbėtis“). Abiem atvejais vaikai neįgijo tinkamo pavyzdžio, kaip tinkamai tvarkytis su užplūdusia emocine įtampa.

Prisiminkite, kaip jūsų tėvai išreikšdavo savo stiprius jausmus (pyktį ar liūdesį). Pavyzdžiui, ar jie trankė duris, rėkė, „baudė tyla“? O gal jie turėjo savo išskirtinų būdų, kaip tvarkytis su įtampa? Pavyzdžiui, visai neparodydavo jokių jausmų, vartodavo alkoholio, išleisdavo daug pinigų apsipirkinėdami ar pan.

Kaip su jumis bendraudavo supykę? Pavyzdžiui, išvadindavo kokiais nors žeminančiais vardais, kaltindavo, gėdindavo ar iš viso nesikalbėdavo? Ar po savo jausmų protrūkių tėvai skirdavo laiko pasikalbėjimui, kad paaiškintų kaip nors savo elgesį?  Ar leisdavo jums išsakyti, kaip jaučiatės? Ar mėgino suprasti?

Apmąstykite, ką sužinojote iš savo tėvų apie jausmus plačiąja prasme ir apie savo jausmus.

Pagalvokite, kaip jūs elgiatės užplūdus jausmas ar susikaupus stipriai įtampai?

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

Tėvų elgesio modeliai, galintys traumuojančiai veikti vaikus:

• Vaiko nematymas ir neišklausymas

Ilgą laiką tėvų rūpinimasis vaikais Lietuvoje buvo siejamas su pagrindinių vaiko poreikių užtikrinimu, tokių kaip būstas, mitybos, aprangos užtikrinimas. Dažnas suaugęs klientas, kuriam sunku atpažinti savo poreikius ir jausmus,  išsako, kad „man nieko netrūko – turėjau savo kambarį, buvau pavalgęs, gerai apsirengęs, lyginant su kitais… turėjau laisvės į valias… tėvai visą laiką dirbo, kad pragyventume.“  Tokią tėvystės strategiją lėmė šalies ekonominiai sunkumai, kuomet svarbiausias buvo išgyvenimo poreikis, todėl emociniai poreikiai, tame tarpe ir vaikų, buvo antraplanis dalykas. Ši tėvystės kaip išlikimo strategija buvo perduodama iš kartos į kartą ir vis dar gaji. Kuo ji pasireiškia? Tėvai, kaip ir jų tėvai ar seneliai, yra nuolat paskendę savo rūpesčiuose, atsiriboję ir užsisklendę emociškai nuo savo vaikų, todėl negali / neturi jėgų / kantrybės išklausyti jų pasakojimų / norų / rūpesčių; neturi laiko / noro / kantrybės pasidomėti / pamatyti jų pasiekimų ir / ar pasikalbėti / pažaisti / pabūti su vaikais, ramiai su jais pavalgyti / išklausyti juos ir pan. Jie tarsi daug leidžia laiko su vaikais (patys įvardija tai kaip nuolatinį buvimą), tačiau dažnai būna apimti stiprių jausmų ar patiria įtampą; arba yra paskendę savo mintyse, emociškai yra nutolę ar visai atsiriboję ir daugelį dalykų, susijusių su vaikais, atlieka mechaniškai. Tokioje būsenoje tėvams yra sunku pamatyti vaiko išgyvenamas emocijas, išgirsti jo rūpesčius bei palaikyti emocinį ryšį su savo vaikais, nes „jie tiesiog kažkur kitur.“ Vaikas girdi iš tėvų „ …palauk, ne dabar, tuoj, ar gali pakentėti?“ ir mokosi „pakentėti / palaukti“ – nepasitikėti savimi bei savo jausmais, o užslopinti juos, atidėti savo poreikius, nebesitikėti paramos iš kitų. Prisiminkite, kokiomis aplinkybėmis jausdavotės, kad tėvas ar mama tarsi nemato ar negirdi Jūsų (kada jūsų tėvai tapdavo „akli ir / ar kurti“ jūsų atžvilgiu?). Kaip reaguodavote į tokį tėvų elgesį –  nutildavote, garsiai rėkdavote, išdykaudavote ar atsitraukdavote?

Pabaigai. Pagalvokite apie savo santykius su tėvais ar globėjais, kai buvote vaikas ar paauglys, kokią žinią tuomet gavote apie santykius su tėvais? Kaip vaikystė suformavo jūsų požiūrį į santykius apskritai? Kaip atrodo jūsų dabartiniai santykiai (su vyru / žmona, su vaikais)? Ar aukščiau aprašytas santykių pobūdis su savo vaikais jums pažįstamas? Jei atsakėte teigiamai, gal būt laikas pokyčiams?

Kiekvienas vaikas nori jaustis mylimu – būti saugus, jaustis matomas ir išgirstas bei pripažintas.

• Dėmesingai klausykitės, ką jums pasakoja vaikas. Pasistenkite klausytis ramiai, nerodant stiprių emocinių reakcijų. Jūsų rodomas pyktis, nerimas ar baimė gali sutrikdyti vaiką, pasakojantį apie patirtą skriaudą. Todėl jis tiesiog nustos pasakoti. Parodykite supratingumą ir patikinkite, kad kalbėti apie šią patirtį yra drąsus žingsnis.
• Tikėkite pasakojimu ir nesiteiraukite visų detalių. Neišreikškite savo abejonės vaiko pasakojimu, nes žmonės, patyrę smurtą, ypač seksualinį, dažniau slepia nei išpučia tokius faktus. Jie turi svarių priežasčių nutylėti – buvo grasinama, kartojama, kad smurtauta dėl jų pačių kaltės ir kad jie to nusipelnė. Tiesiog atidžiai išklausykite ir priimkite tiek, kiek vaikas papasakojo.
• Parodykite, kad smurtą vertinate rimtai. Smurtas žaloja fiziškai ir emociškai. Todėl nereikia nuvertinti pavojaus, kuriame atsidūrė vaikas. Patiriantys smurtą vaikai dažnai jaučia kaltę, todėl patikinkite, kad tai, kas atsitiko, nėra jo kaltė.
• Supraskite, kad vaikas išgyvena jausmų sumaištį. Dažnai smurtautojas yra artimas vaikui žmogus, šeimos narys, todėl net ir stipriai įskaudintas vaikas stipriai išgyvena ne tik nemalonius jausmus. Kartu jis taip pat myli tą žmogų, todėl bijo jį įskaudinti.
• Pasakykite vaikui, kokių veiksmų imsitės. Įtarus apie galimai patirtą smurtą būtina pranešti Vaikų teisių apsaugos tarnybai. Pasakykite vaikui, kad jums reikės pasikalbėti su šios tarnybos specialistu, kuris padeda vaikams, atsidūrusiems panašiose situacijose. Jei galimas smurtautojas yra šeimos narys, patikinkite, kad jam nieko nesakysite.
• Pasirūpinkite vaiko saugumu. Kai vaikas išsako, kad prieš jį buvo naudotas smurtas, pasirūpinkite jo saugumu.
• Jei vaikas jums papasakoja apie patirtą smurtą (pvz., seksualinį smurtą) iš karto po įvykio, neprauskite vaiko ir neskubėkite pakeisti rūbų – tai gali būti svarbūs įkalčiai.
• Nepasakokite kitiems žmonėms, kuriems to žinoti nebūtina. Gerbkite vaiko privatumą.

Jei vaikas pasirinko jus savo patikėtiniu, tai būkite kartu, kai jis tai turės papasakoti kitiems žmonėms, kurie tirs šį įvykį. Palaikykite, padėkite jam saugiau jaustis.

Galite padėti savo vaikui atsigauti emociškai po patirto smurto namuose įvairiais būdais:

• Pirmiausia pasirūpinkite vaiko saugumu ir pagalba, kad smurtavimas būtų sustabdytas.
• Perkelkite vaiką į saugią vietą.
• Paaiškinkite vaikui, kad smurtaujantis elgesys yra neteisingas ir vaikui rodykite pavyzdį, kaip reikia valdyti pyktį ir spręsti problemas.
• Patikinkite vaiką, kad nei vienas smurto atvejis nekilo dėl jo kaltės.
• Patikinkite vaiką, kad jį mylite ir kuo dažniau apkabinkite.
• Skatinkite vaiką atvirai išsakyti jausmus.
• Raskite vaikui patikimą suaugusį žmogų, kuris suteiktų jam emocinę paramą.
• Kreipkitės dėl pagalbos visiems šeimos nariams į specialistus.

Smurtą artimoje aplinkoje matę vaikai dažnai patiria painių ir prieštaringų jausmų. Jie gali nerimauti dėl prievartą patyrusio vieno iš tėvų saugumo. Jie taip pat gali nerimauti, kad tėvai negalės jų apsaugoti. Jie gali matyti, kad vienas iš tėvų, kuris smurtavo, vienu metu gali būti dosnus ir mylintis, o kartais gąsdinantis ir pavojingas. Jie netgi gali kaltinti smurtą patyrusį iš tėvų, manydami, kad jis ar ji yra atsakingi dėl susiklosčiusios situacijos bei atskyrimo nuo smurtavusio iš tėvų. Vaikai dažnai jaučiasi sumišę, nes mano, esą turintys rinktis vieną iš tėvų. Tėvai turėtų padėti savo vaikams susidoroti su šiais sunkiais išgyvenimais. Štai keletas žinučių vaikams, padedančių jiems priimti savo jausmus ir juos valdyti:

■ Natūralu tuo pačiu metu jausti keletą jausmų (pvz., pyktį ir meilę).

■ Natūralu pykti ant vieno ar abiejų tėvų, kai šeimoje yra smurtaujama.

■ Tu gali mylėti ką nors, bet kartu ir nekęsti dėl tokio elgesio.

■ Tu gali mylėti abu tėvus tuo pačiu metu (Tu neturi rinktis!).

■ Smurtas artimoje aplinkoje yra suaugusiųjų problema ir jie atsakingi už tai - tai ne TAVO kaltė. Tu negali to ištaisyti!

Vaikai, patyrę smurtą artimoje aplinkoje, ar esantys smurto artimoje aplinkoje liudininkai, įvairiai išgyvena ir reaguoja į smurtą. Tyrimai patvirtina, kad daugelis tokių sunkumų patiriančių vaikų, užtikrinant jiems tam tikras sąlygas, gali teigiamai prisitaikyti. Naujausi tyrimai ir toliau tiria, kokie apsaugantys veiksniai labiausiai didina vaikų atsparumą ir kaip galima išvengti neigiamų ilgalaikių smurto pasekmių vaikams ir šeimoms.  

Pateikiame pagrindinius vaiką ir šeimą apsaugančius veiksnius:

• Mylinčio, rūpestingo suaugusiojo parama ir palaikymas. Tyrimai rodo, kad labiausiai vaikus apsaugantis veiksnys, padedantis jiems įveikti sunkumus, yra bent vienas mylintis, rūpestingas, nuoseklus ir palaikantis vaiką suaugęs asmuo. Dažniausiai tai būna tėvai, bet gali būti ir močiutė / senelis, krikštamotė / krikštatėvis, treneris (-ė), mokytoja (-as) ar kitas artimas giminaitis. Vaikams yra svarbu išsaugoti ir turėti jiems svarbius artimus ryšius, suteikiančius jiems globą ir saugumą.
• Teigiamas savęs suvokimas. Savęs suvokimas – tai mintys ir įsitikinimai apie save, apie turimus įgūdžius ir gebėjimus, galėjimo priimti sprendimus laisvę, savarankiškumo lygį. Vaikai, kurie tiki, kad gali patys atlikti jiems paskirtas užduotis, būna optimistiškesni, mažiau nerimauja, mėgina ir stengiasi atlikti užduotis. Teigiamas savęs suvokimas ugdomas pripažįstant vaikų pastangas, padedant jiems išsikelti įgyvendinamas užduotis ir tikslus, mokantis iš nesėkmių.
• Savireguliacijos įgūdžiai. Šie įgūdžiai leidžia vaikams valdyti savo mintis, jausmus ir elgesį, kai jie pyksta, nerimauja ar yra per daug susijaudinę. Vaikai mokosi iš suaugusiųjų, kaip atpažinti ir išreikšti emocijas bei atpažinti ir valdyti stresą. Todėl svarbu, kad suaugusieji mokėtų ir mokytųsi tinkamai išreikšti emocijas, atpažinti ir valdyti stresą.
• Popamokinė veikla / savanorystė. Vaikams svarbu priklausyti kuriai nors grupei ar bendruomenei. Vaikai susiranda draugų, gali kartu drauge siekti bendrų tikslų. Pvz., Gyvūnų globos ir apsaugos draugija, savanorystė įvairiose bendruomenėse ir kt.
• Tėvystės įgūdžių stiprinimas. Tėvų gebėjimas tinkamai reaguoti į vaiko poreikius, parodyti emocinę šilumą, teikiant paramą vaikui krizės metu padeda stiprinti tėvų ir vaikų tarpusavio ryšius. Tyrimai rodo, kad tėvų kompetencijos yra susijusios su geresne išeitimi vaikams, patyrusiems sunkumų ir / ar traumų. Vaikų gerovė tiesiogiai priklauso nuo tėvystės įgūdžių.
• Tėvų / vieno iš tėvų gerovė. Vaikai, kurių tėvai yra atsparūs ir emociškai stabilūs, pasižymi didesniu atsparumu ir geresniais rezultatais lyginant su kitais vaikais, išgyvenančiais sunkumus. Tėvų sveikatos ir gerovės stiprinimas yra tiesiogiai susijęs su vaiko gerove ir gyvenimo kokybe.
• Teigiama mokyklos aplinka. Mokykla gali palaikyti ir sustiprinti vaikų gebėjimus įveikiant patiriamus iššūkius. Vaikų psichinė sveikata ir gerovė gali stiprėti, jei mokyklų bendruomenės į vaikų mokymosi ir ugdymosi procesą integruotų daugiau metodų ir priemonių, ugdančių vaikų socialinius, bendravimo ir emocijų raiškos įgūdžius.

Kiekvieno konkretaus vaiko reagavimas į šiuos apsaugančius veiksnius, priklauso nuo daugelio sąveikaujančių aplinkybių įtakos, tokių kaip vaiko, šeimos ir bendruomenės aplinka, įskaitant santykių ir smurto patirtis (smurto trukmė ir pobūdis). Šių apsaugos veiksnių stiprinimas gali padėti ugdyti vaikų atsparumą ir palaikyti jų gerovę ir sveikatą.

Kalbėtis su savo vaikais apie sveikas kūno ribas nuo mažens yra svarbi tėvystės dalis, padedanti sumažinti galimą riziką vaikams patirti smurtą ateityje. Kuo anksčiau pradėsite – tuo geriau. 

Kalbėkite su vaikais ta tema kasdieniškai, įprastai, lygiai taip pat, kaip klausdami, ką norėtų valgyti pusryčiams, nuveikti savaitgalį, ar norėtų eiti į draugo (-ės) gimtadienį. Reaguokite, kai vaikams kyla klausimų ar jie nori komentuoti, ką pamatė. Stenkitės, kad kalbėjimasis taptų kasdiene rutina, nekeliančia vaikams per daug įtampos ar baimės.

Aspektai, apie ką turėtumėte pasvarstyti, kalbėdamiesi su vaikais apie sveikas kūno ribas: 

• Tiksliai įvardinti kūno dalis. Mokykite vaikus nuo pat mažens įvardinti tinkamai kūno dalis, įskaitant ir tas kūno dalis, kurias dengia maudymosi glaudės / kostiumėlis. Vaikui augant galite paaiškinti, kodėl svarbu kai kurias kūno dalis laikyti privačiomis.
• Mokyti vaikus prašyti leidimo. Vaikai turi mokytis tokių įgūdžių, kaip prašyti tėvų leidimo, prieš išeidami vieni susitikti su kitais asmenimis, nesvarbu, ar jie pažįsta, ar ne asmenis, su kuriais susitinka.
• Mokytis kūno autonomijos (nuosavybės / privatumo). Įskiepykite vaikams žinojimą, kad jų kūnas priklauso tik jiems ir privalo būti gerbiamas ir saugomas. Jie privalo žinoti, kad jie turi teisę pasakyti „ne“ bet kam – net ir suaugusiajam, net ir tuomet, jei jis yra giminaitis ar tas asmuo, kuris jiems patinka ir kuriuo pasitiki.
• Gerbti pasakymą „ne“. Mokymasis vaikams pasakyti „ne“ tampa reikšmingas vaikui mokantis apsaugoti savo ribas (tame tarpe ir kūno). Jie jaučia pasitikėjimą sakyti „ne“, kai visi šeimos nariai turi tą patį supratimą: „ne“ visuomet yra gerbiamas, net, jei nesiekiama pakenkti.
• Suprasti kūno saugumą. Vaikui augant, apie 5-us metus, jis ima suprasti įvairius fizinės sąveikos būdus. Paaiškinkite ir pateikite tinkamų kūno lietimo pavyzdžių, keliančių jiems šilumą, saugumą ir meilę (pvz., apsikabinimas, „duok-penkis“). Taip pat pasakykite netinkamų kūno lietimo pavyzdžių, pvz., bet koks lietimas prieš vaiko valią, bučiavimas į lūpas, intymių vaiko kūno dalių lietimas ar glostymas.
• Nustatykite įrenginių, naudojančių kameras, taisykles. Suteikite vaikams žinių ir paaiškinkite, kad fotografuoti, filmuoti ar kitaip atvaizduoti savo ar kitų asmenų kūno dalis nėra gerai. Vaikams augant, supažindinkite vaikus, kodėl tai yra taip svarbu. Pasakykite vaikams, kad jų privati nuotrauka ar vaizdo įrašas nebebus privatus ir jie negalės jo panaikinti, kai tik jis bus paviešintas internete.
• Kalbėkite su vaikais apie virtualų pasaulį ir kylančias rizikas jame. Skaitykite žemiau šioje tinklapio skiltyje pateiktą tekstą „Vaiko virtualus pasaulis ir galimos rizikos jame“.

Sustiprinkite / įgalinkite savo vaiką

Vaikai gali apsisaugoti, pasitikėdami savo instinktais ir būdami aktyvūs ir ryžtingi šiose srityse:

• Drąsinkite vaikus pasitikėti savo jausmais. Jei kažkas vaikui atrodo neteisinga ar netinkama, tikriausiai taip ir yra.
• Pratinkite vaikus sakyti – „Man tai nepatinka“, „Liaukis mane liesti“.
• Pasakykite vaikui, kad, jei jis jaučiasi sutrikęs, pasimetęs ar jam nepatinka, kaip su juo kas nors elgiasi, kalbasi ar liečia, jis turi pasitraukti iš šios situacijos kaip galima greičiau.
• Pasakykite vaikui, kad, jei jam atrodo kažkas netinkama, jis turi informuoti jus kuo greičiau. Jei jūs tuo metu esate neprieinami, turėtų apie tai pasakyti kitam patikimam suaugusiajam, kad būtų imamasi neatidėliotinų būtinų veiksmų.
• Patikinkite, kad jūs galite susidoroti su viskuo, kad ir ką vaikas jums papasakos. Ir, kad jūs visuomet jį išklausysite, tikėsite juo ir imsitės atitinkamų veiksmų.

Parengta pagal šaltinį https://www.militaryonesource.mil/

Tinkama vaiko stebėsena jam naudojantis informacinėmis technologijomis

Tėvai privalo stebėti vaikus, su kuo jie susiduria naudodamiesi informacinėmis technologijomis, ir tinkamai reaguoti į tai.

• Su kuo vaikai gali susidurti? Kai vaikas žaidžia žaidimus, bendrauja įvairiuose socialiniuose tinkluose, žiūri vaizdo įrašus YouTube ir kitus kanalus internete, atkreipkite dėmesį į turinį. Ar turinys tinkamas jūsų vaikui pagal amžių? Jei turinys netinkamas, ką jis / ji daro? Kaip dėl to jaučiasi?
• Su kuo gali bendrauti? Daugumoje žaidimų ir kitų socialinių tinklų yra galimybė vaikams susirašinėti, siųsti žinutes, tame tarpe ir asmenines, dalintis nuotraukomis ir vaizdo įrašais, bendrauti tiesiogiai su vaizdu ir pan. Paklauskite vaikų, su kuo jie žaidžia ar bendrauja, koks yra skirtumas tarp draugų, su kuriais bendrauja internetu ir gyvai (mokyklos, kiemo draugai). Ar vaikas kalbasi internete su nepažįstamais asmenimis? Jei taip, apie ką ir kuo jie dalinasi?
  Gali būti daug įvairių priežasčių, kodėl vaikai bendrauja su nepažįstamais asmenimis internete. Pavyzdžiui, turi bendrų pomėgių,  aptaria žaidimo taktikas, gali kreiptis pagalbos ar paramos. Tačiau svarbu nepamiršti, kad vaikas gali susidurti su įvairiais asmenimis, galinčiais padaryti neigiamą įtaką jam.
• Kaip jie elgiasi? Kaip vaikas elgiasi, kai žaidžia internetinius žaidimus ir / ar bendrauja socialiniuose tinkluose? Ar jis sunerimsta? Ar kartais pyksta, pavyzdžiui, žaisdamas greito tempo žaidimus ir nuolat pralaimėdamas? Ar dalinasi su jumis, ką sužinojo naujo, su kuo susipažino, ar bendrauja? Ar džiaugiasi, yra patenkintas bendravimu? O gal būna nusiminęs, liūdnas, užsisklendžia?

Smurto skaitmeninėje erdvėje požymiai

Vaikas ar jaunuolis patiriantis smurtą skaitmeninėje erdvėje gali:

• leisti žymiau daugiau arba mažiau nei įprastai laiko internete susirašinėjant, žaidžiant ar naudojant socialinę mediją;
• atrodyti nutolusiu, nuliūdusiu ar piktu po naudojimosi internetu ar susirašinėjimo žinutėmis;
• slėpti, būti paslaptingam, kai jo klausiama, su kuo jis kalbasi, ką veikia internete ar mobiliajame telefone;
• turi daug naujų telefono numerių, teksto žinučių, el. pašto adresų savo mobiliajame telefone, nešiojamame kompiuteryje ar planšetėje.

Kai kurie smurto skaitmeninėje erdvėje požymiai yra panašūs į kitas smurto formas (patyčios, persekiojimas, seksualinė prievarta, seksualinis išnaudojimas)

Kaip reaguoti, kai vaikas ar jaunuolis patiria ar patyrė smurtą skaitmeninėje erdvėje?

Jums gali būti sunku, nes galite nežinoti, ką sakyti ir kaip elgtis, kai vaikas ar jaunuolis Jums pasakoja, kad jis patiria ar patyrė smurtą skaitmeninėje erdvėje. Jie gali nesuprasti, kad tai, kas vyksta su jais, gali būti neteisinga ir laikoma smurtu. Vaikai / jaunuoliai gali kaltinti save. Jei vaikas / jaunuolis pasakoja Jums apie smurtą skaitmeninėje erdvėje, svarbu, kad Jūs:

• atidžiai klausytumėtės, ką vaikas / jaunuolis nori pasakyti ar papasakoti;
• pasakytumėte jam, jog jis / ji elgesiai teisingai, pasakodamas /a apie tai Jums;
• pasakytumėte, kad tai nėra jo / jos kaltė;
• pasakytumėte, kad į tai, ką Jums pasakoja, Jūs žiūrite rimtai;
• patys neieškotumėte įtariamo smurtu asmens (tačiau išsaugotumėte įrodymus elektronine arba spausdintina forma kartu apsaugodami šią informaciją nuo vaiko, kad jis nepatirtų pakartotinės traumos ją skaitydamas ar matydamas);
• paaiškintumėte vaikui / jaunuoliui, ką ketinate daryti toliau;
• praneštumėte institucijoms kuo greičiau, apie tai, ką Jums pasakojo vaikas (policijai; karštajai linijai; ugdymo institucijai, jei įvykis susijęs su ja ir kt.).

Kiekvienam vaikui, kuris naudojasi internetu, gali kilti rizika patirti smurtą skaitmeninėje erdvėje. Ypač svarbu, kad tėvai žinotų ir suprastų, apie galimas rizikas internete ir kalbėtųsi su vaikais apie tai, kaip išlikti saugiais skaitmeninėje erdvėje / internete.

Kur kreiptis pagalbos?

https://www.svarusinternetas.lt/

https://www.draugiskasinternetas.lt/

https://policija.lrv.lt/  

https://www.esaugumas.lt/

Naudoti šaltiniai:

Nacionalinė žiauraus elgesio su vaikais prevencijos draugija (angl. National Society for the Prevention of Cruelty to Children)

Atidaryti nuorodą