Kas yra sveiki santykiai?

Stiprus „mes“ pajautimas neprarandant savarankiškumo. Abipusė pagarba, rūpestis, galėjimas kalbėtis ir priimti ne tik malonius dalykus, bet ir nemalonius išgyvenimus, atlaidumas ir pastangos palaikyti šiltus, nuoširdžius santykius.

Poros santykiai

Dauguma porų siekia (ir ypač santykių pradžioje) sukurti artimus, švelnius, saugius santykius ir nori, kad jie būtų sklandūs. Santykių kūrimo procese vyras ir moteris dalijasi atsakomybėmis, įsipareigojimais, sprendžia artumo bei savarankiškumo ir asmeninės erdvės ir kitus klausimus, mokosi spręsti konfliktus. Jie sukuria ypatingą ryšį ir tampa labai artimi. Taip išryškėja kiekvieno poros nario vaidmenys. Tačiau kartais vyro ir žmonos vaidmenys tampa labai apibrėžti ir ypač nelankstūs, todėl nebelieka asmeninės laisvės, erdvės augimui ar pokyčiams. Kodėl kartais žmonės žeidžia tuos, kuriais turėtų (ir pripažįsta, kad turėtų) rūpintis?

Santykių pradžioje jaučiama savaiminė meilė nesitęsia visą gyvenimą. Gyvenimas poroje ir vaikų auginimas reikalauja daug fizinių, psichologinių jėgų ir laiko sąnaudų. Norėdami išlaikyti sveikus santykius kiekvienas iš partnerių turi atlaikyti daug iššūkių. Pavyzdžiui, neapleisti santykių ir išlaikyti artumą, o nutolus vienam nuo kito ne piktai reikalauti, kad vyras ar žmona ir toliau taip pat stipriai mylėtų, bet patiems pasirūpinti maloniais potyriais arba kaip pradžiuginti ar suteikti meilės savo mylimam žmogui.

Sveikiems poros santykiams būdinga abipusiška pagarba ir rūpinimasis, mokėjimas ir noras klausytis bei išgirsti vienas kitą, galėjimas kalbėtis ir priimti ne tik malonius dalykus ar išgyvenimus, bet ir nemalonius ar skaudžius, abipusis atlaidumas, prieraišumas ir abiejų pastovios pastangos palaikyti šiltus, nuoširdžius santykius. Kitas svarbus sveikų poros santykių bruožas yra stiprus pajautimas „mes” (bendri planai, tikslai, draugai) kartu kiekvienam iš partnerių išlaikant savąjį „aš” (savo pomėgius, svajones, individualumą), kitaip tariant sveikos ribos tarp sutuoktinių. Sveikos ribos reiškia, kad sutuoktiniai ne tik rūpinasi tarpusavio santykiais, bet ir skiria dėmesio savo asmeniniam gyvenimui ir augimui.

Nemenkas iššūkis yra ir išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeninių ir šeimos poreikių. Ši pusiausvyra padeda išvengti nuolatinės kontrolės artimuose santykiuose. Tačiau dėl to dažnai tenka tartis, derėtis, ginčytis ir tai yra natūrali poros santykių dalis.

© Šeimos santykių institutas. 

Tėvystės iššūkiai: emocijų valdymas

Šiltas, palaikantis santykis su tėvais vaikams teikia saugumo, stiprina pasitikėjimą savo jėgomis ir savarankiškumą. Tėvams yra nemenkas iššūkis, reikia daug kantrybės ir jėgų, siekiant sukurti palankias sąlygas vaikui augti savarankišku ir atspariu. Ribų nustatymas ir jų laikymas yra viena sudėtingiausių tėvų užduočių ir sukelia daug nemalonių akimirkų tėvų ir vaikų santykiuose. Neretai tėvai jaučiasi nepatenkinti savo kaip tėvų poelgiais, nes jaučiasi nesugebantys suvaldyti savo vaikų ar nukreipti jų elgesio norima linkme. Tokios nesėkmės dažnai kyla, nes tėvai patys nėra įgiję tinkamų bendravimo įgūdžių vaikystėje. Sunku yra išmokyti vaikus to, ko tėvai nemoka patys. Jei tėvai nesugeba suvaldyti savo pykčio ir išlieja jį daiktų trankymu, grasinimu, riksmais ar įžeidžiančiais žodžiais, tokį elgesio modelį jie perduoda ir savo vaikams. Tačiau, kai tėvai moka valdyti savo reakcijas, apmąstyti savo veiksmų pasekmes, įtampos tarp tėvų ir vaikų kyla mažiau. Nes vaikai mokosi iš tėvų pavyzdžio – vaikai daugiau mokosi ir išmoksta iš to, ką mato nei iš to, ką girdi. Tėvams tenka svarbus uždavinys ne tik rūpintis ir ugdyti vaikus, bet ir patiems pasirūpinti savimi bei nuolat mokytis.

Kas padeda valdyti savo emocijas?

Savistaba ir atsakomybė už savo reakcijas. Vienas iš būdų, kuris padeda stiprinti gebėjimą valdyti emocijas ir stiprinti psichologinį atsparumą, yra mokymasis apmąstyti savo patirtį (savirefleksija). Savo reakcijų supratimas skatina žmones imtis atsakomybės už savo elgesį. Taip išvengiama skaudžių klaidų, pavyzdžiui, užuot aprėkus vaiką, susivaldoma ir ramiai išsakomi reikalavimai. Kai tėvai dėl savo reakcijų nustoja kaltinti vaikus (“per tave taip susinervinau; kodėl man visą laiką gadini nuotaiką?” ar pan.), o sau užduoda klausimą “Kodėl aš tokiu būdu reaguoju į vaiko elgesį?”, tuomet jie gali apgalvotai nustatyti pasekmes ar ribas vaikams dėl jų netinkamo elgesio. Tada ir vaikams yra lengviau laikytis tėvų reikalavimų. Vaikai daug mieliau paklūsta tėvų reikalavimams iš meilės jiems, o ne iš baimės. Kai vaikas jaučiasi mylimas, jam daug lengviau įveikti įvairias pagundas ir sunkumus.

Savo jausmų atpažinimas. Jausmai nėra teisingi ar klaidingi – jie tiesiog yra. Veiksmai, kuriuos apimti jausmų žmonės atlieka, gali būti naudingi ar žalingi. Kai kurie tėvai turi klaidinantį įsitikinimą, kad pykti ant vaikų negalima, todėl visaip mėgina jį ignoruoti, slopinti. Tačiau pirmas žingsnis norint valdyti ir išreikšti jausmus naudingais būdais yra nenuvertinti savo jausmų, o juos atpažinti ir sau atvirai pripažinti. Vienas tėtis taip iškalbingai apibendrino, kas padeda valdyti pyktį, kai vaikai neklauso: „Svarbu išmokti atpažinti savo pykčio paleidiklius. Neteisinga buvo tikėtis, kad mano vaikai susitvarkys su mano paveldėta patirtimi.“

Tik nedaugelis tėvų gali nepatirti įtampos, kurią greitai pakeičia pyktis ir pasipiktinimas vaiku, kai jis, pavyzdžiui, kokiame nors šeimos renginyje įniršta, kad negavo pirmojo pyrago gabalo, o giminaičių vaikai ne tik moka kantriai palaukti, bet dar ir mandagiai padėkoja.

Savo jausmų atpažinimas ir supratimas leidžia priimti sąmoningą sprendimą užuot emocingai reagavus į vaiko netinkamą elgesį. Tokiu atveju, savo jausmus ir reakcijas atpažįstantis tėvas ar mama, gali giliai pakvėpuoti ar kitaip nusiraminti, kad pyktis atslūgtų. O tada ramiai pasakyti savo vaikui, jog mato jo nusivylimą, tačiau negalima tikėtis, kad visada bus pirmas ir kad viskas vyks pagal jo norus. Nors išlaikyti ramumą yra sunkus darbas, tačiau naudinga. Ramus tėvų reagavimas į vaiko elgesį leidžia palaikyti ryšį su juo, o ne padidinti įtampą vaikui patiriant nemalonius jausmus. Vaikas tada jaučiasi suprastas, o ne sugėdintas ar išbartas, dėl to jis labiau priima jam nustatytą ribą. Ramiai reaguojant sumažėja streso hormonų smegenyse, todėl pavyksta greičiau nusiraminti.

Nedidelė pertrauka. Kai sunku išlaikyti ramumą bendraujant su vaiku, įsitikinus, kad vaikas saugus, naudinga atsitraukti ir skirti porą minučių nusiraminimui. Galima vaikui sakyti: „Mamai / tėčiui reikia šiek tiek laiko pagalvoti, kaip aš galėčiau tau geriausiai padėti“. Šis būdas leidžia išlikti ramiam net esant stipriai emocinei įtampai, kuri dažnai sukelia ar sustiprina konfliktines situacijas su vaikais ir neapgalvotas tėvų reakcijas (o kartais ir smurtines). Kartu šis būdas yra labai geras pavyzdys vaikui, parodantis, kaip valdyti stiprias emocijas – būtent tai, ko tėvai mėgina išmokyti vaiką. Nedidelė pertrauka padeda išeiti iš emocinio sujaudinimo būsenos ir suteikia laiko pagalvoti apie vaiko elgesio prasmę ir, ko tėvai norėtų, kad jų vaikas pasimokytų iš tokios savo patirties. Ši emocijų valdymo strategija gali būti ypač naudinga, kai ją taiko abu tėvai kartu, ypač, kai nesutariate, kaip reaguoti į savo vaiką: „Mamai ir tėčiui reikia šiek tiek pasitarti, kaip galėtume tau padėti išspręsti šią situaciją. “Tai ne tik modeliuoja savikontrolę, bet ir perduoda vaikui svarbią žinią, kad tėvai yra komanda, kuri dirba kartu, kad padėtų vaikui išmokti susitvarkyti.

Suvaldyti stiprias nemalonias emocijas tikrai yra daug sunkiau nei pasakyti. Bet tai verta pastangų, nes ir tėvai, ir vaikas patiria visapusišką atlygį – kaip tėvai reaguoja į tai, kas jiems nepatinka, taip ir jų vaikai išmoks reaguoti į tai. Tėvai turi valdyti save, jei nori, kad vaikai kontroliuotų patys save.

© Šeimos santykių institutas. 

Kaip formuojasi pasyviai agresyvus elgesys poroje?

Agresija poros tarpusavio santykiuose gali pasireikšti įvairiomis formomis. Šiame straipsnyje aptarsime vieną iš jų – užslėptą arba pasyviai reiškiamą agresiją tarpusavio santykiuose.

Užslėpta agresija yra žalinga poros santykiams, nes tarpusavio bendravime trūksta atvirumo ir aiškumo. Ji gali pasireikšti akivaizdžiu pasyvumu, nusišalinimu ar apatišku požiūriu į tarpusavio santykius, nepasitenkinimą ar priešiškumą išreiškiant netiesiogiai. Pavyzdžiui, kai vienas iš partnerių, norėdamas aptarti kokią nors problemą, sako: „Leisk man paaiškinti...” ar ką nors siūlo, pasyviai agresyvus partneris dažniausiai reaguoja: „man tas pats” ; „gerai”; „tavo reikalas” ir pan., vengdamas išsakyti savo nuomonę ar jausmus. Pasižymintys pasyvia agresija partneriai prisiima įsipareigojimus, tačiau jų nesilaiko; neretai būna kritiški savo partnerių atžvilgiu, ir tuo pačiu labai priklausomi nuo jų. Paradoksalu, tačiau poros santykiuose pasyvią agresiją dažniau palaiko ne kiek pasyviai agresyvus asmuo, o kiek jo sutuoktinis ar partneris, kuris pats prisiimdamas visą atsakomybę dėl santykių kitam leidžia elgtis pasyviai. Tarp partnerių įsivyrauja nelygybė, nes vienas santykiuose per daug dirba, kitas nedirba.

Slepiamas agresyvumas nėra niekaip naudingas (kaip gali atrodyti iš šalies) ir pakenkia tiek patiems pasyviai agresyviems asmenims, tiek ir jų santykiams, kuriuos jie iš tikrųjų nori puoselėti.

Suaugę pasyviai agresyvūs asmenys dažniausiai yra užaugę šeimose, kuriose buvo per daug griežtos taisyklės ir reikalavimai, trūko lankstumo, nebuvo jokių galimybių laisvai išsakyti savo nuomonę ar rodyti savo jausmams (o ypač pykčiui), neretai sulaukdavo iš tėvų grasinimo, kad nemylės neklusnaus vaiko. Vaikai yra priklausomi nuo tėvų, todėl labai bijo prarasti tėvų meilę. Tokiomis sąlygomis augantys vaikai mano, kad tėvams sakyti savo nuomonę, prieštarauti ar nesutikti daryti, ko jie nenori daryti, yra pavojinga, nes tėvai ar globėjai nustos mylėti ar rūpintis jais. Tokį pat bendravimo modelį šie žmonės ir suaugę naudoja savo artimuose santykiuose. Jie bijo atvirai reikšti savo norus,  nuomonę ir jausmus, ir ypatingai pyktį. Tokie žmonės labai nori artimo ryšio, tačiau nemano, kad gali ką nors pakeisti santykiuose, todėl jaučiasi labai priklausomi nuo savo partnerių.

© Šeimos santykių institutas. 

Kaip pasyvus agresyvumas pakenkia poros santykiams?
  • Trukdo pasakyti savo partneriui, kaip iš tikrųjų jaučiamasi ir ko norima. Pavyzdžiui, žmona vyrui sako: „Gal einam pasivaikščioti”, o vyras atsako - „Na, nebent dėl vaikų”. Pasyvus agresyvumas pasireiškia, neatsakant tiesiogiai į partnerio klausimą. Žmonai taip ir lieka neaišku, ar vyras nori su ja pasivaikščioti, ar norėtų pabūti namie. Pasyvi agresija kyla iš nesaugumo atvirai pasakyti, kad, pavyzdžiui, šiuo metu nesinori niekur eiti. Pasyviai agresyvūs žmonės bijo pasakyti „ne”, bijodami atstūmimo ar prarasti artimo žmogaus meilę. Šis bendravimo modelis yra pavojingas santykiuose. Jei vienas partneris nežino, ką iš tikrųjų kitas galvoja ar ko nori, tuomet partneriai ir nėra artimame santykyje. Laikui bėgant toks bendravimas dar labiau pakenkia, nes norintis artumo ir bendrystės partneris pradeda jaustis atstumtas dėl akivaizdaus kito išsisukinėjimo. Siekiančiam aiškaus bendravimo ir artumo partneriui neretai kyla jausmas, kad jis iš tikrųjų nepažįsta savo vyro ar žmonos. O tai viena iš nemaloniausių būsenų santykiuose (ir pavojaus ženklų!): jaustis atstumiamu be aiškios priežasties ir bendrauti su partneriu (su kuriuo reikia ir nori artumo), kaip su nepažįstamu asmeniu.
  • Trukdo spręsti konfliktus. Pasyviai agresyvus asmuo visada visais įmanomais būdais siekia išvengti konflikto, nes išgyventi vaikystėje konfliktai su tėvais buvo labai bauginantys. Tačiau tokia patirtis vaikystėje galėjo reikšti tik ribotas saviraiškos galimybes dėl tėvų griežto elgesio. Išgyvenę tokias patirtis vaikystėje žmonės ir suaugę artimuose santykiuose laikosi tos pačios nuostatos kaip vaikystėje – konfliktas jiems reiškia atstūmimą, meilės praradimą, santykių nutrūkimą. Todėl bijodami atstūmimo ar prarasti artimo žmogaus meilę dažniausiai traukiasi patys. Pavyzdžiui, užuot sprendę santykių problemas, nustoja bendrauti.

  • Trukdo įsisąmoninti savo jausmus ir mintis. Pasyviai agresyvūs žmonės dažnai nepaiso savo tikrųjų minčių bei jausmų, paneigdami ar atmesdami juos. Tačiau santykiuose toks elgesys yra žalingas ir kartu nesąžiningas. Partneriai gali atsidurti emociškai nelygiavertėje situacijoje – vienas siekia atvirai bendrauti ir neslepia savo jausmų, o kitas, tuo tarpu, elgiasi priešingai. Pasyviai agresyvūs žmonės savo nuomonės ir jausmų, ypač nemalonių, slėpimą tapatina su gerais tarpusavio santykiais. Tačiau ši nuostata tik atitolina partnerius. Laikui bėgant, tokiame poros santykyje išoriškai gali atrodyti, kad vienas (pasyviai agresyvus partneris) yra mandagus, susivaldantis, neturintis didelių norų ar reikalavimų, o kitas (nuoširdžiai išsakantis savo jausmus ir norus) – nuolat kažkuo nepatenkintas, daug norintis ir reikalaujantis.

  • Verčia sutikti su kiekvienu partnerio prašymu ir atsisakyti savo norų ar svajonių. Pasyviai agresyvūs žmonės dažniausiai sutinka su kiekvienu partnerio prašymu, o tada kaltina savo vyrą ar žmoną, kad jis ar ji privertė daryti tai, ko nenori. Nuolat su viskuo sutikdamas asmuo jaučiasi vis labiau privalantis su viskuo sutikti, o kartu nepatenkintas ir nelaimingas. Nes kuo labiau pyksta ant savo vyro ar žmonos, tuo labiau stengiasi jam ar jai įtikti. Todėl santykiuose neišvengiamai atsiranda pastovi įtampa, o ilgainiui ir priešiškumas. Bijodami išgirsti iš savo partnerio nepritarimą ar kritiką, pasyviai agresyvūs žmonės dažnai atsisako savo norų ar siekių. Todėl mėgina juos įgyvendinti per kitus, pavyzdžiui, palikdami šeimos gyvenimą (atostogas, laisvalaikį, šventes) planuoti vyrui ar žmonai, vaikams, o patys tik arba pasyviai stebi, arba kritikuoja. Tokiu būdu, jie tarsi ir neturi savo tikrojo / autentiško gyvenimo ir dažnai jaučiasi nepatenkinti.

  • Trukdo palaikyti atvirą ir pagarbų dialogą tarpusavio santykiuose. Bet koks tiesioginis dialogas dažniausiai baugina pasyviai agresyvų žmogų, nes jį painioja su skausmingais ir nemaloniais išgyvenimais, kuriuos patyrė vaikystėje. Bet koks, net ir menkiausias, nesutarimas poroje gali pažadinti vaikystės ar kitus praeities išgyvenimus, kuomet nesutarimai su tėvais ar globėjais buvo kupini įžeidimų, cinizmo ar atstūmimo. Tada gali iš baimės stipriai užsipulti partnerį, apkaltinti ir atsitraukti. Pavyzdžiui, vyrui pasakius, kad savaitgalį nenorėtų važiuoti pas žmonos tėvus, bet norėtų su šeima praleisti laiką, žmona gali labai emocingai reaguoti, įžeidinėdama vyrą ir apkaltindama, kad jos nemyli, o po to nustoti kalbėtis ir nebendrauti visą savaitgalį. Tokio būdo partneris nelabai supranta, kad tvirtumas, o ne agresyvumas gali padėti sukurti ir išlaikyti tvirtą tarpusavio ryšį.

    Pasyviai agresyvus bendravimo stilius gali sutrukdyti poros tarpusavio bendravimui ir kitu aspektu. Kuomet pasyviai agresyviai bendraujantis partneris išeina iš savo komforto zonos ir pats siekia ramiai bei atvirai pasikalbėti su vyru ar žmona, tačiau susiduria su jo ar jos pasipriešinimu ar įžeidžiančiu elgesiu, jis dažniausiai į tai nekreipia dėmesio. Neretai pasyviai agresyviu elgesiu pasižymintys asmenys dėl savo pasyvumo ir žemos savivertės įsitraukia į santykius su dominuojančiais, siekiančiais kontroliuoti ar kitais netinkamais partneriais.

  • Trukdo atsipalaiduoti ir skatina tikėtis blogiausios išeities net tada, kai santykiuose viskas yra ramu. Pasyvi agresija dažnai pasireiškia nuolatiniu prieštaravimu, gerų įvykių ar kitų (šeimos narių, draugų, bendradarbių ar giminaičių) savybių nepastebėjimu ar net neigimu, nuolatiniu skundimusi nesiimant veiksmų, ką nors keisti. Pasyviai agresyvūs žmonės gana dažnai sako, pavyzdžiui, „neapsimoka būti geru“; „geri dalykai ilgai nesitęsia“ ar kaltina kitus („tu niekada nesirūpini vaikais”; „tau nesvarbu”). Pasyviai agresyvūs žmonės yra įsitikinę, kad jiems ne tik pastoviai nesiseka, bet ir kad jie yra nusipelnę nesėkmių (tai dar vienas jų pažeisto pasitikėjimo savimi pavyzdys).

  • Trukdo apsispręsti ir priimti sprendimą. Pasyviai agresyvius žmones dažnai kamuoja vidinė prieštara ir yra sunku priimti sprendimą. Jie dažnai keičia sprendimus ar nesilaiko susitarimų, gali atidėlioti pažadus savaitėmis ar net mėnesiais arba tikisi, kad problema išnyks savaime, todėl ir nereikia jos spręsti. Jie dažnai kreipiasi į savo sutuoktinį, kad šis pasakytų jiems, ką daryti, o kartu ir pyksta dėl to. Pavyzdžiui, pasyviai agresyvus vyras norėtų važiuoti į darbo vakarėlį, tačiau nesiryždamas pats priimti sprendimo klausia žmonos patarimo. Kadangi žmona turi savo planų, ji sako, kad nevažiuotų, nes tada jie galėtų susitikti su šeimos draugais. Vyras supyksta ir puola kaltinti žmoną, kad ši pastoviai jį kontroliuoja. Pasyviai agresyvūs žmonės savo energiją daugiau skiria rasti būdui, kaip patiems išsisukti nuo sprendimo, bet dažnai nepagalvoja, kad kiti žmonės gali turėti kitokią nuomonę ar ją keisti. Jie dažnai tikisi, kad vyras ar žmona atspės norus, todėl pasimeta ar pyksta, kai pasiūlomas kitoks sprendimas.

    Pasyviai agresyvūs žmonės dažnai nusišalina ar vengia ryžtingų sprendimų ir kasdienėse šeimos gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, kai žmona klausia, ar leisti paauglį sūnų į klubą su draugais, vyras gali pasakyti, kad ji pati geriau žino, nes ji rūpinasi vaikais. Tokį elgesį žmonės renkasi, tikėdamiesi patirti mažiau nemalonių jausmų ar iš patogumo. Ir neretai dar mėgina save pateisinti: „vis tiek tau nesvarbu, ką aš pasakysiu“. Tačiau šis kelias iš tiesų nėra toks naudingas, kaip tikisi pasyviai agresyvus asmuo. Kiti šeimos nariai pyksta ar nusivilia juo, Nusišalinantis elgesys kelia kitų šeimos narių pasipiktinimą ir nusivylimą, sumenkina jo paties vaidmenį ir autoritetą šeimoje.

    Pasyviai agresyvūs žmonės dėl savo būdo savybių dažniausiai net nepagalvoja, kad galima įvairiais būdais spręsti santykiuose iškilusius nesutarimus, jie elgiasi kaip yra išmokę elgtis vaikystėje santykiuose su tėvais, broliais ar seserimis bei draugais. Šie seni elgesio modeliai trukdo plėtotis poros santykiams, spręsti patiriamus santykių sunkumus.

    © Šeimos santykių institutas. 

Pasyviai agresyvus elgesys poroje - kaip spręsti?

Pasyvi agresija yra išmoktas elgesio būdas ankstyvuose artimuose santykiuose. Ir neužtenka sau ar savo partneriui pasakyti, kad turiu tokių savybių ar jo elgesys yra pasyviai agresyvus. Yra svarbu, kaip apie tai kalbama. Jau buvo minėta, kad pasyvios agresijos elgesio modelis formuojasi dėl teisiančio, kritiško, draudžiančio išsakyti savo nuomonę ar reikšti jausmus tėvų ar kitų reikšmingų suaugusiųjų bendravimo su vaiku. Tokiame santykyje vaikai išsiugdo supratimą, kad artimą ryšį ir meilę galima išsaugoti nieko nereikalaujant ir tik visą laiką prisitaikant prie kito reikalavimų, slepiant savo tikruosius jausmus, o ypač pyktį (nes tėvų nevaldomai reiškiamas pyktis labai gąsdina vaikus). Nors toks elgesys jiems padėjo tik išvengti konfliktų su tėvais ir bausmių, tačiau užaugę tokie žmonės yra įsitikinę, kad artimi santykiai poroje reiškia gyvenimą be nesutarimų ar konfliktų.

Neįmanoma sukurti tokio gyvenimo poroje be nesutarimų ar konfliktų. Ir ne jie kelia grėsmę poros santykiams. Bendravimo būdas yra svarbiausia. Mokėjimas ramiai, tvirtai, pagarbiai, šiltai ir palaikančiai bendrauti padeda kurti saugius tarpusavio santykius bei išsakyti savo nuomonę, nebūnant nei agresyviu, nei pasyviai priimančiu kito nuomonę. O bendravimo įgūdžių galima išmokti.

Kartu yra būtina pripažinti ir mokytis atpažinti savo jausmus, o ypač pyktį. Pasyviai agresyvūs žmonės dažnai net nemoka atpažinti, kad jie supyksta. Tokie žmonės nuolat tvirtina, kad niekada nepyksta. Pyktis yra natūrali emocija ir gali pasitarnauti žmogui, pavyzdžiui, gali būti pirminis signalas, kad kažkas negerai santykiuose. Vadinasi, reikia atkreipti dėmesį į savo pykčio priežastis, nes jas suprantant, galima spręsti iškilusius sunkumus bei sustiprinti tarpusavio santykius. Pripažinti, slėpti jausmus skatina ir vis dar gaji nuostata, kad jausmų parodymas yra silpnumo ženklas. Tačiau jausmų ignoravimas stiprina pažeidžiamumą, nes tada žmonės neišmoksta valdyti jausmų ir tinkamai jų išreikšti. Santykius žeidžia ne jausmų turėjimas, o jų ignoravimas ar netinkamas išreiškimas. Jausmų pripažinimas, mokėjimas juos atpažinti, tinkamai išreikšti ir gebėjimas priimti kitų jausmus padeda kurti sveikus santykius.

© Šeimos santykių institutas. 

Apie vaikų neklausymą

Visi susiduriame su begale rašytų ir nerašytų taisyklių, pareigų bei  iš jų atsirandančių pasekmių ar apribojimų. Kasdien keliamės tam tikru laiku, ruošiame pusryčius, einame į darbą ar dirbame nuotoliniu būdu, gaminame pietus, vakarienę, užsiimame kita suplanuota buities ruoša... Ir taip - kasdien, panašiu ritmu. Nuo pat mažumės vaikai pajaučia mūsų gyvenimo ritmą. Jie įpranta eiti miegoti sutartu laiku, ryte keltis, išmoksta laikytis savo dienotvarkės, namų taisyklių, tradicijų bei visuomenės normų.

Būna dienų, kai atrodo, kad vaikai tiesiog neklauso ir joks auklėjimo metodas nebeveikia. Tada tėvai dažnai jaučia bejėgiškumą, pyktį, nusivylimą savimi ir vaiku. Aiškus susitarimų, bendrų taisyklių žinojimas ir jų laikymasis padeda išgyventi ir įveikti tokius sunkius momentus. Visada pravartu apsvarstyti, ar vaikas žino apie šeimos taisykles ir susitarimus.  ar tėvai tikisi to iš jo, ar turi galimybes pasirinkti pasekmes. Pavyzdžiui, grįžę namo,  jūs galite viltis, kad jūsų vaikas bus išplovęs indus virtuvėje (ypač jei švarių jau nelikę), bet ar buvote susitarę su savo atžala? Ar kasdien to reikalaujate? O gal tik kartais jums reikia jo pagalbos? Esant konkretiems ir aiškiems susitarimams, vaikas irgi žino pasekmes, t. y., kas nutiks, jei susitarimą sulaužys, ir nenustebs sulaukęs iš tėvų pasipiktinimo ar kokio malonumo apribojimo.

Vaikai neretai nustemba ir supyksta, kai sulaukia bausmės už numanomą susitarimą.  Jie supranta, kas tėvams patiktų, bet galvodami apie savo prioritetus, pasirenka sau svarbesnius dalykus. Tokie “nerašyti” susitarimai šeimoje dažnai įžiebia konfliktus, kur abi pusės jaučiasi teisios ir įskaudintos. Atžalos pyksta, kad nebuvo aiškaus susitarimo,  tėvai - kad pareigos neatliktos. Jei pastebite, kad dažnai šeimoje dėl nesusikalbėjimo įsižiebia konfliktai, pirmas žingsnis yra tiesiog susėsti ir įvardinti aiškiai: ko norite iš vaikų, kokio konkretaus elgesio, ir kas laukia tada, jei to nebus laikomasi. Tam, kad tokios sutarties namuose būtų laikomasi, ji turi būti visiems aiški ir žinoma.

Kalbant apie tarpusavio susitarimus, svarbu pagalvoti - kaip laikotės savo žodžio namuose? Neretai tėvai grįžę iš darbo jaučiasi pavargę ir tikisi šeimos narių supratimo, palaikymo, lankstumo, kartais leidžia sau vienų ar kitų pareigų neatlikti, neskubius pažadus nukelti ar net pamiršti. Tokį tėvų elgesį mato ir vaikai. Labiau empatiški vaikai supranta aplinkybes ir lanksčiau reaguoja, bet dažniau mažyliai ar jaunuoliai pastebi tik neatliktas pareigas ar neištesėtus pažadus. Tad kitas ypač svarbus dalykas kalbant apie tarpusavio sutarimą yra rodomas pavyzdys: kuo tėvai yra pareigingesni ir atsakingesni, tuo daugiau šių vertybių mokosi iš jų ir vaikai.

Aptardami pareigas ir taisykles namuose išskyrėme, kad labai svarbu jų aiškumas, nuoseklumas, tinkamas pavyzdys, tačiau nepaminėjome iš esmės pačio svarbiausio ypatumo - artimo ryšio.  Vaikai nenorės tesėti savo žodžio, jei nebus užmegztas šiltas ir artimas ryšys. Kai vaikas jaučiasi mylimas, jis galbūt ir išbandys jūsų kantrybės ribas, tačiau nenorės to ryšio išduoti ir jį apvilti. Emociškai saugus vaikas gali priimti skirtingus nei tėvų pasirinkimus bei sprendimus, tam, kad save išreikštų, atrastų savo tapatumą, bet, tikėtina, ne dėl to, kad jus sąmoningai ignoruotų ar iš pykčio įskaudintų. Tad neužmirškime savo vaikams skirti pakankamai asmeninio dėmesio ir laiko, užsiimant jiems svarbiais žaidimais ir veiklomis.

Kartais nutinka ir įvairūs nelaukti dalykai: ligos, gimtadieniai, pirmosios darželio ar mokyklos mokslo metų dienos, kelionės, kiti planuoti ar nenumatyti įvykiai.  Tėvai dažnai sunerimsta ir suabejoja, kaip jiems tada reaguoti, kiek tvirtai laikytis sukurtų namuose taisyklių bei ritualų. Netikėti dalykai, net ir malonūs, visuomet sukelia nemažai streso. Šiais atvejais ypač svarbu išlikti jautriems vienas kito atžvilgiu, kalbėtis apie susitarimus bei išgirsti vienas kitą, reaguoti lanksčiai, tartis. Pasaulis nesugrius, jei pervargęs vaikas kažko neatliks, bet pokalbis apie laiko planavimą gali sukurti jam aiškesnį pasaulį. Be to, ir sergantis vaikas labiau vertins ir pasitikės tėvais, kurie bus jam jautrūs bei atliepiantys jo poreikius ligos metu.

Tad trumpai apžvelgiant apie tai, ką mes kalbėjome, yra keli svarbūs dalykai, nulemiantys susitarimų su vaikais efektyvumą: susitarimų konkretumas, aiškumas, lankstumas, jūsų rodomas pavyzdys bei užmegztas ryšys su vaiku. Jei norime, kad susitarimai namuose “galiotų”, turime pastoviai ir nuosekliai jų laikytis bei būti empatiški vienas kito atžvilgiu.

Pateikiame dar keletą reikšmingų rekomendacijų, į kuriuos turėtume atkreipti dėmesį, norėdami, kad vaikai Jus dažniau išgirstų, arba, kad susitarimai ir būtų susitarimais:

  • Abu tėvai turi laikytis vieningų susitarimų vaiko atžvilgiu. Taip vaikai žinos, kad net vienam iš tėvų esant namuose, dienotvarkė bei reikalavimai išlieka.
  • Daugiau žaiskite su savo vaiku. Žaidimas puiki susitarimų bei taisyklių mokykla. Žaidimo metu galite aptarti, kaip kiekvienas šeimos narys jaučiasi, kai taisyklių nėra laikomasi. Laikas kartu stiprina jūsų tarpusavio ryšį.
  • Jei pastebite ilgalaikių sunkumų bendraujant su vaiku, kurių nepavyksta patiems išspręsti, konsultuokitės su specialistais.

© Šeimos santykių institutas. 

Kai užplūsta stiprūs jausmai

Kodėl mums reikalingos emocijos ir jausmai?

Kiekvieną mūsų gyvenimo patyrimą neišvengiamai lydi įvairios emocijos ir jausmai. Kai apsikabiname ar pabučiuojame atimą - jaučiame meilę ar ramybę, kai mus pažemina - jaučiame susierzinimą, pyktį ar liūdesį kai pamatome gyvatę - jaučiame nerimą ar baimę. Kylančios emocijos pirmos mus informuoja apie įvykius. Jos duoda žinią ar tai, kas vyksta šiuo metu, mums patinka, nepatinka, o gal kelia grėsmę ar žalą.

Dauguma iš mūsų norime patirti malonias emocijas, tokias kaip: džiaugsmas, meilė ar euforija bei siekiame išvengti liūdesio, pykčio, nusivylimo ar nerimo. Vis dėlto, klaidinga būtų emocijas skirstyti į blogas ar geras, nes jos visos yra natūrali ir automatinė reakcija į aplinką, kuri evoliuciškai išsivystė kaip pagalba žmonėms prisitaikyti ir išgyventi. Pavyzdžiui, baimė aktyvuoja išlikimo strategiją sustingti, bėgti arba gintis/pulti ir taip padeda išgyventi susidūrus su pavojumi.

Mes negalime pasirinkti emocijų kurias jaučiame, tačiau galime išmokti jas suprasti ir sąmoningai išreikšti. Kai kyla stiprios, nemalonios emocijos, gana dažnai susiduriame ne tik su nemaloniu pojūčiu, bet ir su ne visada adekvačią jų išraiška, kuri gali sukelti neigiamų pasekmių kitiems ar mums patiems. Apimti stiprių jausmų galime užsipulti, įžeisti artimuosius ar imtis netinkamų, save žalojančių nusiraminimo būdų, tokių kaip: rūkymas, alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas.

Kodėl sunku valdyti stiprius jausmus?

Psichologas William James (1884 m.) suformavo idėją, kurią vėliau patvirtino ir neuromokslai, jog emocijos yra labiau kaip automatinis, evoliuciškai susiformavęs, fiziologinis atsakas į aplinką, o kai mes jas suprantame ir galime suteikti pavadinimą jos tampa jausmais. Taigi, pamatę mešką mes pirmiau bėgsime (emocinė reakcija) ir tik tada pajusime baimę (jausmas). Kadangi jausmus jaučiame per suvokimą, kuomet panaudojame visas savo žinias bei patyrimą, išvystome naujas, labiau kompleksiškas emocines reakcijas. Dėl šios priežasties, zoologijos sode pamatę mešką nebebėgame, o gebame sąmoningai įvertinti situaciją, jog yra saugu ir išlikti ramūs.

Elgesio problemų atsiranda tuomet, kai sutrinka emocijų reguliavimo procesas, negalime jų įvertinti sąmoningai, imame veikti pagal išlikimo strategiją situacijose, kuriose ji nėra tinkama. Automatinė emocinė mūsų reakcija prieš daugelį metų žmonės padėjo prisitaikyti ir išgyventi, kuomet reali grėsmė buvo itin dažna, tačiau dabar, kylanti baimė ir automatinė reakcija į ją gali apsunkinti prisitaikymą dabartiniame pasaulyje. Pavyzdžiui, išsigandus viešo pranešimo skaitymo, pabėgimas nėra tas elgesys, kurio mes siekiame. Priežasčių, kodėl taip gali nutikti yra nemažai. Gali būti, jog sunku valdyti savo elgesį dėl įgimtų nervų sistemos ypatybių, smegenų traumų, įvairių fizinių ar psichikos ligų, dėl mūsų įsitikinimų, įvykių interpretacijos, turimos patirties bei išmokimo. Pavyzdžiui, jei praeityje vėlai vakare buvome užpulti, didelė tikimybė, kad gerokai stipriau reaguosime į bet kokius dirgiklius tamsoje ir veiksime iš kylančių emocijų jų gerai nesupratę.

Dažniausiai jausmus valdyti tampa lengviau augant, kuomet vaikai mokosi stebėdami bei kartodami jiems svarbių asmenų elgesį. Jei vaikas neturėjo tinkamo pavyzdžio, mokymosi aplinkos ar patyrė stiprių, grėsmingų išgyvenimų, gali būti, kad suaugus tokiam asmeniui bus sunkiau valdyti savo elgesį jaučiant stiprias emocijas. Gera žinia yra ta, jog išmokti valdyti stiprių jausmų raišką galime bet kuriame amžiaus tarpsnyje.

Kaip išreikšti stiprius jausmus?

Siekdami, kad stiprūs jausmai nekenktų nei mums, nei aplinkiniams ir galėtume patys nuspręsti  kaip pasielgti, mes turime:

  1. Atpažinti kylančius jausmus. Siekiant valdyti savo jausmų išraišką pirmiausia reikia mokytis atpažinti ir įvardinti tai ką jaučiame. Kol nesuprantame kokie jausmai kyla, niekaip negalėsime pasirinkti jų išraiškos. Pabandykime pajausti savo kūno reakcijas bei mintis kurios kyla, nes tai gali padėti įvardinti savo jausmus.  Kartais gali būti sunku įvardinti tai ką jaučiame, galime būti linkę ignoruoti savo jausmus, nes jie mums yra itin nemalonūs arba visuomenė jų nepriima. Jausmų ignoravimas jų nepanaikina, o priešingai - tie jausmai gali sustiprėti, kilti jų automatinė išraiška kurios siekiame išvengti. Svarbu prisiminti, kad šiuos jausmus jaučia visi žmonės (jei neturi sutrikimų) ir nekaltinti savęs dėl kylančių stiprių jausmų.
  1. Sustoti ir būti su jausmais. Stiprūs jausmai dažnai būna nemalonūs ir mes norime, kad jie kuo greičiau išnyktų. Deja, kuo labiau stengiamės pamiršti tai ką jaučiame, ar dirbtinai tuos jausmus pašalinti, tuo stipresni šie jausmai kyla vėliau. Kylant stipriems jausmams aktyvuojasi mūsų automatinė išgyvenimo strategija (sustingti, bėgti arba gintis/pulti) bei atsiranda stiprus noras imtis veiksmų, kurie dažnai yra netinkami esamoje situacijoje. Taigi, atpažinus ir įvardinus kylančius jausmus, svarbu sustoti ir nieko nedaryti.
  2. Nusiraminti. Kartais jausmai būna tokie stiprūs, kad tiesiog būti su jais tampa itin sudėtinga, todėl turime surasti tinkamų nusiraminimo būdų, kurie leistų sumažinti jausmų intensyvumą. Kai kuriems žmonėms padeda ramus ir gilus kvėpavimas, relaksacija ar meditacija, kitiems - pasivaikščiojimas gamtoje, sportas, dar kitiems - hobis bei kita mėgstama veikla. Svarbu atrasti tai, kas mums padeda nukreipti dėmesį ir mintis nuo itin stiprius jausmus keliančios situacijos ir nekenkia mūsų ar kitų sveikatai.
  1. Tyrinėti jausmų priežastis. Šiek tiek nurimus turime skirti laiko patyrinėti informaciją, kurią mums siunčia kylantys jausmai, įsiklausyti į juos lydinčias mintis. Gana dažnai mūsų jausmus pastiprina mintys, kuriomis interpretuojame išorės įvykius, todėl svarbu įvertinti kiek jos yra realistiškos, ar turime pakankamai informacijos šioms išvadoms. Pavyzdžiui, kai galvojame, kad: “vyras niekada mūsų negirdi” arba: “žmona visada mane kaltina” pastipriname kylančius jausmus, tačiau, dažnu atveju, tokios mintys neatitinka realybės. Greičiausiai, gerai pagalvoję, tikrai prisimintume atvejų kuomet vyras mus išgirdo, o žmona nekaltino. Taigi, tik gerai supratę kylantį jausmą ir jį lydinčias mintis galėsime aiškiau suprasti priežastis ir galimus veiksmus, kurių norėtume imtis konkrečioje situacijoje.
  2. Pasirinkti tinkamą jausmų išraišką. Kai pavyksta atpažinti ir suprasti jausmus, įgyjame neįkainojamos informacijos apie save, kitus ir mus supančią aplinką. Tuomet galime sąmoningai pasirinkti ką su įgyta informacija daryti ir kaip šiuos jausmus norime išreikšti. Jei jaučiame pyktį, gal tai žinia, kad laikas pasikalbėti su asmenimis, kurie netinkamai su mumis elgiasi ir nustatyti bendravimo taisykles. Jei jaučiame baimę, gal tai žinia, kad esame grėsmingoje aplinkoje ir reikia imtis priemonių, kad galėtume save apsaugoti. Jei jaučiame nerimą, gal tai žinia, kad daug galvojame apie tai, ko nežinome ir turime tiesiog susitaikyti su tuo, jog ne viską galime kontroliuoti savo gyvenime.

Nesvarbu kokius jausmus jaučiame, net jei jie mus užplūsta netikėtai ar sukelia nemalonius potyrius, jie mums gali padėti apsispręsti kokių veiksmų imtis ar nesiimti siekiant gyventi taip kaip to norime patys.

© Šeimos santykių institutas. 

Kuo skiriasi pyktis, agresija, smurtas ir kaip jie susiję?

Kuo skiriasi pyktis nuo agresijos? Smurto? Trumpi apibrėžimai: pyktis - jausmas, agresija – priešiškas veiksmas (nebūtinai siekiant sužaloti), smurtas - sąmoningas veiksmas siekiant sužeisti, įžeisti, įbauginti.

Ką svarbu žinoti apie pyktį.

Pykčio jausmas pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Galėtume jį pavadinti labiau nemaloniu, nei maloniu jausmu, tačiau naudingu, pranešančiu mums apie grėsmes, nepatenkintus poreikius. Pavyzdžiui, nusipirkome bilietus kelionei, tačiau negalime iškeliauti, pykstame, nes iškilo grėsmė mūsų poilsiui, finansams. Supykę, kūne pradedame jausti tam tikrus to jausmo fizinius signalus. Šie signalai leidžia atpažinti, kad pykstame. Pasikeičia veido išraiška: jis parausta, suraukiame antakius, primerkiame akis, atsiranda įtampa žandikauliuose, suspaudžiame lūpas, - visas kūnas įsitempia, susigniaužia kumščiai, širdis stipriau plaka, gali išmušti prakaitas. Pyktį atpažinti padeda ir galvoje besisukančios mintys: „valdžia visai nesirūpina piliečiais“, „aš jam / jai nerūpiu“. Supykę mes jaučiame impulsą veikti: pasakyti, išrėkti, ką galvojame, keiktis, mėtyti daiktus, trenkti durimis arba atsitraukti, ilgam nutilti. Dažniausiai renkamės susivaldyti, kad nepratrūktume ir raminame save įvairiais būdais: kvėpuojame, einame pasivaikščioti, galvojame apie ką nors malonaus. Labiau susivaldome darbe, gatvėje ar kitose viešose vietose. Namuose pavyksta ne visada ir ne visiems. Kai nesusivaldome, elgiamės atvirai agresyviai.

Kada ir kaip išmokstama reikšti pyktį?

Mokytis pradedame vaikystėje. Yra gana įprasta, kad supykę maži vaikai trepsi, krenta, trenkia, rėkia. Kodėl? Kol vaikas nemoka kalbėti, jo vienintelė jausmų išraiškos priemonė yra kūnas ir veiksmai. Vėliau bręstant smegenims, jis išmoksta kalbėti, susieti įvairias patirtis, įgyja vis daugiau bendravimo įgūdžių. Su kalba atsiranda galimybė žodžiais išreikšti savo jausmus, norus, poreikius. Ne visi vaikai su amžiumi išmoksta pasakyti, ką jaučia ir tvirtai, pagarbiai pasakyti, ko nori ar ko nenori. Kodėl? Jei vaikas neturi vystymosi sutrikimų, jo mokymasis reikšti savo jausmus, tame tarpe ir pyktį, gali vystytis pakankamai sklandžiai. Vaikas mokosi stebėdamas, kaip tėvai reaguoja į įvairias situacijas, mėgdžiodamas juos, gaudamas iš tėvų supratimą, kad pykti yra normalu, ir pagalbą iš jų, kai nesivaldo. Jei vaiko aplinka gana ramiai reaguoja į įvairius įvykius, vaikas mokosi panašiai reaguoti ir atvirkščiai, jei tėvai reaguoja į aplinką agresyviai arba bando rėkdami ir gasdindami stabdyti vaiko agresyvų elgesį, vaikas išmoks panašaus būdo.

Kokios auklėjimo klaidos skatina agresiją?

Pirma klaida: tėvai moko vaikus, kad agresija yra geras būdas išvengti priekabių, kad „jei tau trenkė, duok stipriau, kad daugiau nelįstų“, pritaria berniukų kovoms, sakydami „berniukai yra berniukai“. Taip jie išreiškia pritarimą agresyviam elgesiui. Antra klaida: tėvai, išsigąsta vaiko pykčio (kol vaikas dar nemoka pykčio valdyti)  ir bando jį uždrausti: „ko čia pyksti“, „išvarykime ožiukus“, „pas mus šeimoje niekas nepyksta“. Vaikas gauna žinią, kad pykti yra blogai ir mokosi pyktį užslopinti. Bet pyktis stipri emocija ir ji ieško būdų apie save pranešti – vaikui pradeda skaudėti galvą, pilvą, skrandį. Trečia klaida: tėvai, siekdami ramybės, nusileidžia vaikui, kai šis rėkia ir trepsi, ko nors negavęs, galvoja, kad užaugs, supras, kad taip elgtis netinkama: „nenoriu rėkti, mušti, bausti vaiko, nes žinau, kaip tai žaloja“. Tuo atveju vaikas supranta, kad veiksmai iš pykčio yra naudingi, nes gali gauti, ko nori. Ketvirta klaida: tėvai aprėkia, baudžia supykusį vaiką. Vaikas išsigąsta ir atsitraukia, bet kartu mokosi agresyviai elgtis su silpnesniais. Vaikas, kuris elgiasi agresyviai vienoje situacijoje, gana dažnai taip elgiasi ir kitose situacijose. Taigi, tėvystėje painiojamas tvirtumas, mokėjimas pasakyti „ne“, ribų nustatymas ir agresyvūs veiksmai, kuriais norima vaiką drausminti.

Agresija tampa smurtu.

 Suaugusiųjų agresyvaus elgesio tyrimai rodo, kad agresija ankstyvame amžiuje jiems buvo daugelio problemų sprendimo ir norų patenkinimo būdas: „aš jau vaikystėje visus konfliktus spręsdavau kumščiais“, „visi kieme mane pažino, žinojo, kad geriau nelįsti artyn“. Kiek aplinkui pastebime suaugusių žmonių, kurie viešose vietose kelia balsą, grasina ar kaip nors kitaip smurtauja, nes galvoja, kad taip greičiau pateks pas gydytoją, gaus paslaugą, apgins savo tiesą ar pan.,? Panašu, kad jie užaugo su žinia, kad be agresyvių veiksmų mažiau galės, pasieks ir turės, todėl naudoja agresyvius veiksmus su tikslu ką nors įbauginti ar įžeisti, jie smurtauja. Smurtauja prieš savo artimuosius ir visai nepažįstamus žmones. Agresyviai besielgiantys suaugusieji dažnai agresyviais veiksmais auklėja vaikus, nes nemoka suvaldyti pykčio, bejėgiškumo jausmų, nes patys nepatyrė iš savo tėvų tinkamos reakcijos į pyktį. Taip smurtas perduodamas iš kartos į kartą.

Mokytis suvaldyti savo impulsus ir išreikšti pyktį tinkamai galime dabar.

Šiandien ir suaugę, ir vaikai gali rasti įvairią pagalbą mokydamiesi reikšti pyktį: pagal amžių pritaikytos elgesio keitimo programos, individuali psichologinė pagalba. Mokyklose yra įdiegtos įvairios prevencinės programos prieš patyčias, kitokias smurto apraiškas. Viena iš sėkmingai diegiamų programų yra VEIK programa, kurią kūrė ir pritaikė Lietuvos mokykloms Šeimos santykių institutas.

Kiekvienas iš mūsų galime išmokti suvaldyti stiprų pyktį ir išreikšti jį pasakydami „man nepatinka, kai tu ...“ , „aš pykstu“.   

© Šeimos santykių institutas. 

Norite padėti?

Išklausykite, pasiūlykite paramą, tačiau neverskite rinktis, nesmerkite, pagalvokite apie saugumą ir patarkite kreiptis pagalbos