Kas yra sveiki santykiai?

Stiprus „mes“ pajautimas neprarandant savarankiškumo. Abipusė pagarba, rūpestis, galėjimas kalbėtis ir priimti ne tik malonius dalykus, bet ir nemalonius išgyvenimus, atlaidumas ir pastangos palaikyti šiltus, nuoširdžius santykius.

POROS SANTYKIAI

Dauguma porų siekia (ir ypač santykių pradžioje) sukurti artimus, švelnius, saugius santykius ir nori, kad jie būtų sklandūs. Santykių kūrimo procese vyras ir moteris dalijasi atsakomybėmis, įsipareigojimais, sprendžia artumo bei savarankiškumo ir asmeninės erdvės ir kitus klausimus, mokosi spręsti konfliktus. Jie sukuria ypatingą ryšį ir tampa labai artimi. Taip išryškėja kiekvieno poros nario vaidmenys. Tačiau kartais vyro ir žmonos vaidmenys tampa labai apibrėžti ir ypač nelankstūs, todėl nebelieka asmeninės laisvės, erdvės augimui ar pokyčiams. Kodėl kartais žmonės žeidžia tuos, kuriais turėtų (ir pripažįsta, kad turėtų) rūpintis?

Santykių pradžioje jaučiama savaiminė meilė nesitęsia visą gyvenimą. Gyvenimas poroje ir vaikų auginimas reikalauja daug fizinių, psichologinių jėgų ir laiko sąnaudų. Norėdami išlaikyti sveikus santykius kiekvienas iš partnerių turi atlaikyti daug iššūkių. Pavyzdžiui, neapleisti santykių ir išlaikyti artumą, o nutolus vienam nuo kito ne piktai reikalauti, kad vyras ar žmona ir toliau taip pat stipriai mylėtų, bet patiems pasirūpinti maloniais potyriais arba kaip pradžiuginti ar suteikti meilės savo mylimam žmogui.

Sveikiems poros santykiams būdinga abipusiška pagarba ir rūpinimasis, mokėjimas ir noras klausytis bei išgirsti vienas kitą, galėjimas kalbėtis ir priimti ne tik malonius dalykus ar išgyvenimus, bet ir nemalonius ar skaudžius, abipusis atlaidumas, prieraišumas ir abiejų pastovios pastangos palaikyti šiltus, nuoširdžius santykius. Kitas svarbus sveikų poros santykių bruožas yra stiprus pajautimas „mes” (bendri planai, tikslai, draugai) kartu kiekvienam iš partnerių išlaikant savąjį „aš” (savo pomėgius, svajones, individualumą), kitaip tariant sveikos ribos tarp sutuoktinių. Sveikos ribos reiškia, kad sutuoktiniai ne tik rūpinasi tarpusavio santykiais, bet ir skiria dėmesio savo asmeniniam gyvenimui ir augimui.

Nemenkas iššūkis yra ir išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeninių ir šeimos poreikių. Ši pusiausvyra padeda išvengti nuolatinės kontrolės artimuose santykiuose. Tačiau dėl to dažnai tenka tartis, derėtis, ginčytis ir tai yra natūrali poros santykių dalis.

Kaip formuojasi pasyviai agresyvus elgesys poroje?

Agresija poros tarpusavio santykiuose gali pasireikšti įvairiomis formomis. Šiame straipsnyje aptarsime vieną iš jų – užslėptą arba pasyviai reiškiamą agresiją tarpusavio santykiuose.

Užslėpta agresija yra žalinga poros santykiams, nes tarpusavio bendravime trūksta atvirumo ir aiškumo. Ji gali pasireikšti akivaizdžiu pasyvumu, nusišalinimu ar apatišku požiūriu į tarpusavio santykius, nepasitenkinimą ar priešiškumą išreiškiant netiesiogiai. Pavyzdžiui, kai vienas iš partnerių, norėdamas aptarti kokią nors problemą, sako: „Leisk man paaiškinti...” ar ką nors siūlo, pasyviai agresyvus partneris dažniausiai reaguoja: „man tas pats” ; „gerai”; „tavo reikalas” ir pan., vengdamas išsakyti savo nuomonę ar jausmus. Pasižymintys pasyvia agresija partneriai prisiima įsipareigojimus, tačiau jų nesilaiko; neretai būna kritiški savo partnerių atžvilgiu, ir tuo pačiu labai priklausomi nuo jų. Paradoksalu, tačiau poros santykiuose pasyvią agresiją dažniau palaiko ne kiek pasyviai agresyvus asmuo, o kiek jo sutuoktinis ar partneris, kuris pats prisiimdamas visą atsakomybę dėl santykių kitam leidžia elgtis pasyviai. Tarp partnerių įsivyrauja nelygybė, nes vienas santykiuose per daug dirba, kitas nedirba.

Slepiamas agresyvumas nėra niekaip naudingas (kaip gali atrodyti iš šalies) ir pakenkia tiek patiems pasyviai agresyviems asmenims, tiek ir jų santykiams, kuriuos jie iš tikrųjų nori puoselėti.

Suaugę pasyviai agresyvūs asmenys dažniausiai yra užaugę šeimose, kuriose buvo per daug griežtos taisyklės ir reikalavimai, trūko lankstumo, nebuvo jokių galimybių laisvai išsakyti savo nuomonę ar rodyti savo jausmams (o ypač pykčiui), neretai sulaukdavo iš tėvų grasinimo, kad nemylės neklusnaus vaiko. Vaikai yra priklausomi nuo tėvų, todėl labai bijo prarasti tėvų meilę. Tokiomis sąlygomis augantys vaikai mano, kad tėvams sakyti savo nuomonę, prieštarauti ar nesutikti daryti, ko jie nenori daryti, yra pavojinga, nes tėvai ar globėjai nustos mylėti ar rūpintis jais. Tokį pat bendravimo modelį šie žmonės ir suaugę naudoja savo artimuose santykiuose. Jie bijo atvirai reikšti savo norus, nuomonę ir jausmus, ir ypatingai pyktį. Tokie žmonės labai nori artimo ryšio, tačiau nemano, kad gali ką nors pakeisti santykiuose, todėl jaučiasi labai priklausomi nuo savo partnerių.

Kaip pasyvus agresyvumas pakenkia poros santykiams?

Trukdo pasakyti savo partneriui, kaip iš tikrųjų jaučiamasi ir ko norima. Pavyzdžiui, žmona vyrui sako: „Gal einam pasivaikščioti”, o vyras atsako - „Na, nebent dėl vaikų”. Pasyvus agresyvumas pasireiškia, neatsakant tiesiogiai į partnerio klausimą. Žmonai taip ir lieka neaišku, ar vyras nori su ja pasivaikščioti, ar norėtų pabūti namie. Pasyvi agresija kyla iš nesaugumo atvirai pasakyti, kad, pavyzdžiui, šiuo metu nesinori niekur eiti. Pasyviai agresyvūs žmonės bijo pasakyti „ne”, bijodami atstūmimo ar prarasti artimo žmogaus meilę. Šis bendravimo modelis yra pavojingas santykiuose. Jei vienas partneris nežino, ką iš tikrųjų kitas galvoja ar ko nori, tuomet partneriai ir nėra artimame santykyje. Laikui bėgant toks bendravimas dar labiau pakenkia, nes norintis artumo ir bendrystės partneris pradeda jaustis atstumtas dėl akivaizdaus kito išsisukinėjimo. Siekiančiam aiškaus bendravimo ir artumo partneriui neretai kyla jausmas, kad jis iš tikrųjų nepažįsta savo vyro ar žmonos. O tai viena iš nemaloniausių būsenų santykiuose (ir pavojaus ženklų!): jaustis atstumiamu be aiškios priežasties ir bendrauti su partneriu (su kuriuo reikia ir nori artumo), kaip su nepažįstamu asmeniu.
Trukdo spręsti konfliktus. Pasyviai agresyvus asmuo visada visais įmanomais būdais siekia išvengti konflikto, nes išgyventi vaikystėje konfliktai su tėvais buvo labai bauginantys. Tačiau tokia patirtis vaikystėje galėjo reikšti tik ribotas saviraiškos galimybes dėl tėvų griežto elgesio. Išgyvenę tokias patirtis vaikystėje žmonės ir suaugę artimuose santykiuose laikosi tos pačios nuostatos kaip vaikystėje – konfliktas jiems reiškia atstūmimą, meilės praradimą, santykių nutrūkimą. Todėl bijodami atstūmimo ar prarasti artimo žmogaus meilę dažniausiai traukiasi patys. Pavyzdžiui, užuot sprendę santykių problemas, nustoja bendrauti.
Trukdo įsisąmoninti savo jausmus ir mintis. Pasyviai agresyvūs žmonės dažnai nepaiso savo tikrųjų minčių bei jausmų, paneigdami ar atmesdami juos. Tačiau santykiuose toks elgesys yra žalingas ir kartu nesąžiningas. Partneriai gali atsidurti emociškai nelygiavertėje situacijoje – vienas siekia atvirai bendrauti ir neslepia savo jausmų, o kitas, tuo tarpu, elgiasi priešingai. Pasyviai agresyvūs žmonės savo nuomonės ir jausmų, ypač nemalonių, slėpimą tapatina su gerais tarpusavio santykiais. Tačiau ši nuostata tik atitolina partnerius. Laikui bėgant, tokiame poros santykyje išoriškai gali atrodyti, kad vienas (pasyviai agresyvus partneris) yra mandagus, susivaldantis, neturintis didelių norų ar reikalavimų, o kitas (nuoširdžiai išsakantis savo jausmus ir norus) – nuolat kažkuo nepatenkintas, daug norintis ir reikalaujantis.
Verčia sutikti su kiekvienu partnerio prašymu ir atsisakyti savo norų ar svajonių. Pasyviai agresyvūs žmonės dažniausiai sutinka su kiekvienu partnerio prašymu, o tada kaltina savo vyrą ar žmoną, kad jis ar ji privertė daryti tai, ko nenori. Nuolat su viskuo sutikdamas asmuo jaučiasi vis labiau privalantis su viskuo sutikti, o kartu nepatenkintas ir nelaimingas. Nes kuo labiau pyksta ant savo vyro ar žmonos, tuo labiau stengiasi jam ar jai įtikti. Todėl santykiuose neišvengiamai atsiranda pastovi įtampa, o ilgainiui ir priešiškumas. Bijodami išgirsti iš savo partnerio nepritarimą ar kritiką, pasyviai agresyvūs žmonės dažnai atsisako savo norų ar siekių. Todėl mėgina juos įgyvendinti per kitus, pavyzdžiui, palikdami šeimos gyvenimą (atostogas, laisvalaikį, šventes) planuoti vyrui ar žmonai, vaikams, o patys tik arba pasyviai stebi, arba kritikuoja. Tokiu būdu, jie tarsi ir neturi savo tikrojo / autentiško gyvenimo ir dažnai jaučiasi nepatenkinti.
Trukdo palaikyti atvirą ir pagarbų dialogą tarpusavio santykiuose. Bet koks tiesioginis dialogas dažniausiai baugina pasyviai agresyvų žmogų, nes jį painioja su skausmingais ir nemaloniais išgyvenimais, kuriuos patyrė vaikystėje. Bet koks, net ir menkiausias, nesutarimas poroje gali pažadinti vaikystės ar kitus praeities išgyvenimus, kuomet nesutarimai su tėvais ar globėjais buvo kupini įžeidimų, cinizmo ar atstūmimo. Tada gali iš baimės stipriai užsipulti partnerį, apkaltinti ir atsitraukti. Pavyzdžiui, vyrui pasakius, kad savaitgalį nenorėtų važiuoti pas žmonos tėvus, bet norėtų su šeima praleisti laiką, žmona gali labai emocingai reaguoti, įžeidinėdama vyrą ir apkaltindama, kad jos nemyli, o po to nustoti kalbėtis ir nebendrauti visą savaitgalį. Tokio būdo partneris nelabai supranta, kad tvirtumas, o ne agresyvumas gali padėti sukurti ir išlaikyti tvirtą tarpusavio ryšį.
Pasyviai agresyvus bendravimo stilius gali sutrukdyti poros tarpusavio bendravimui ir kitu aspektu. Kuomet pasyviai agresyviai bendraujantis partneris išeina iš savo komforto zonos ir pats siekia ramiai bei atvirai pasikalbėti su vyru ar žmona, tačiau susiduria su jo ar jos pasipriešinimu ar įžeidžiančiu elgesiu, jis dažniausiai į tai nekreipia dėmesio. Neretai pasyviai agresyviu elgesiu pasižymintys asmenys dėl savo pasyvumo ir žemos savivertės įsitraukia į santykius su dominuojančiais, siekiančiais kontroliuoti ar kitais netinkamais partneriais.
Trukdo atsipalaiduoti ir skatina tikėtis blogiausios išeities net tada, kai santykiuose viskas yra ramu. Pasyvi agresija dažnai pasireiškia nuolatiniu prieštaravimu, gerų įvykių ar kitų (šeimos narių, draugų, bendradarbių ar giminaičių) savybių nepastebėjimu ar net neigimu, nuolatiniu skundimusi nesiimant veiksmų, ką nors keisti. Pasyviai agresyvūs žmonės gana dažnai sako, pavyzdžiui, „neapsimoka būti geru“; „geri dalykai ilgai nesitęsia“ ar kaltina kitus („tu niekada nesirūpini vaikais”; „tau nesvarbu”). Pasyviai agresyvūs žmonės yra įsitikinę, kad jiems ne tik pastoviai nesiseka, bet ir kad jie yra nusipelnę nesėkmių (tai dar vienas jų pažeisto pasitikėjimo savimi pavyzdys).
Trukdo apsispręsti ir priimti sprendimą. Pasyviai agresyvius žmones dažnai kamuoja vidinė prieštara ir yra sunku priimti sprendimą. Jie dažnai keičia sprendimus ar nesilaiko susitarimų, gali atidėlioti pažadus savaitėmis ar net mėnesiais arba tikisi, kad problema išnyks savaime, todėl ir nereikia jos spręsti. Jie dažnai kreipiasi į savo sutuoktinį, kad šis pasakytų jiems, ką daryti, o kartu ir pyksta dėl to. Pavyzdžiui, pasyviai agresyvus vyras norėtų važiuoti į darbo vakarėlį, tačiau nesiryždamas pats priimti sprendimo klausia žmonos patarimo. Kadangi žmona turi savo planų, ji sako, kad nevažiuotų, nes tada jie galėtų susitikti su šeimos draugais. Vyras supyksta ir puola kaltinti žmoną, kad ši pastoviai jį kontroliuoja. Pasyviai agresyvūs žmonės savo energiją daugiau skiria rasti būdui, kaip patiems išsisukti nuo sprendimo, bet dažnai nepagalvoja, kad kiti žmonės gali turėti kitokią nuomonę ar ją keisti. Jie dažnai tikisi, kad vyras ar žmona atspės norus, todėl pasimeta ar pyksta, kai pasiūlomas kitoks sprendimas.
Pasyviai agresyvūs žmonės dažnai nusišalina ar vengia ryžtingų sprendimų ir kasdienėse šeimos gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, kai žmona klausia, ar leisti paauglį sūnų į klubą su draugais, vyras gali pasakyti, kad ji pati geriau žino, nes ji rūpinasi vaikais. Tokį elgesį žmonės renkasi, tikėdamiesi patirti mažiau nemalonių jausmų ar iš patogumo. Ir neretai dar mėgina save pateisinti: „vis tiek tau nesvarbu, ką aš pasakysiu“. Tačiau šis kelias iš tiesų nėra toks naudingas, kaip tikisi pasyviai agresyvus asmuo. Kiti šeimos nariai pyksta ar nusivilia juo, Nusišalinantis elgesys kelia kitų šeimos narių pasipiktinimą ir nusivylimą, sumenkina jo paties vaidmenį ir autoritetą šeimoje.
Pasyviai agresyvūs žmonės dėl savo būdo savybių dažniausiai net nepagalvoja, kad galima įvairiais būdais spręsti santykiuose iškilusius nesutarimus, jie elgiasi kaip yra išmokę elgtis vaikystėje santykiuose su tėvais, broliais ar seserimis bei draugais. Šie seni elgesio modeliai trukdo plėtotis poros santykiams, spręsti patiriamus santykių sunkumus.
© Šeimos santykių institutas.

Pasyviai agresyvus elgesys poroje - kaip spręsti?

Pasyvi agresija yra išmoktas elgesio būdas ankstyvuose artimuose santykiuose. Ir neužtenka sau ar savo partneriui pasakyti, kad turiu tokių savybių ar jo elgesys yra pasyviai agresyvus. Yra svarbu, kaip apie tai kalbama. Jau buvo minėta, kad pasyvios agresijos elgesio modelis formuojasi dėl teisiančio, kritiško, draudžiančio išsakyti savo nuomonę ar reikšti jausmus tėvų ar kitų reikšmingų suaugusiųjų bendravimo su vaiku. Tokiame santykyje vaikai išsiugdo supratimą, kad artimą ryšį ir meilę galima išsaugoti nieko nereikalaujant ir tik visą laiką prisitaikant prie kito reikalavimų, slepiant savo tikruosius jausmus, o ypač pyktį (nes tėvų nevaldomai reiškiamas pyktis labai gąsdina vaikus). Nors toks elgesys jiems padėjo tik išvengti konfliktų su tėvais ir bausmių, tačiau užaugę tokie žmonės yra įsitikinę, kad artimi santykiai poroje reiškia gyvenimą be nesutarimų ar konfliktų.

Neįmanoma sukurti tokio gyvenimo poroje be nesutarimų ar konfliktų. Ir ne jie kelia grėsmę poros santykiams. Bendravimo būdas yra svarbiausia. Mokėjimas ramiai, tvirtai, pagarbiai, šiltai ir palaikančiai bendrauti padeda kurti saugius tarpusavio santykius bei išsakyti savo nuomonę, nebūnant nei agresyviu, nei pasyviai priimančiu kito nuomonę. O bendravimo įgūdžių galima išmokti.

Kartu yra būtina pripažinti ir mokytis atpažinti savo jausmus, o ypač pyktį. Pasyviai agresyvūs žmonės dažnai net nemoka atpažinti, kad jie supyksta. Tokie žmonės nuolat tvirtina, kad niekada nepyksta. Pyktis yra natūrali emocija ir gali pasitarnauti žmogui, pavyzdžiui, gali būti pirminis signalas, kad kažkas negerai santykiuose. Vadinasi, reikia atkreipti dėmesį į savo pykčio priežastis, nes jas suprantant, galima spręsti iškilusius sunkumus bei sustiprinti tarpusavio santykius. Pripažinti, slėpti jausmus skatina ir vis dar gaji nuostata, kad jausmų parodymas yra silpnumo ženklas. Tačiau jausmų ignoravimas stiprina pažeidžiamumą, nes tada žmonės neišmoksta valdyti jausmų ir tinkamai jų išreikšti. Santykius žeidžia ne jausmų turėjimas, o jų ignoravimas ar netinkamas išreiškimas. Jausmų pripažinimas, mokėjimas juos atpažinti, tinkamai išreikšti ir gebėjimas priimti kitų jausmus padeda kurti sveikus santykius.

Porų santykius ardantys veiksniai: kada verti sunerimti?

Ne visos neigiamos poros tarpusavio sąveikos, pavyzdžiui, pykčio parodymas, tolygiai tarsi rūdys „suėda” poros tarpusavio santykius. Yra keturi specifiniai veiksniai, kurie turi reikšmės santykių sugriuvimui. Tyrimais nustatyta, kad, jeigu poros bendravime pasireiškia visi keturi veiksniai, skyrybų ar išsiskyrimo tikimybė išauga iki 85 %.

Poros santykius ardantys veiksniai:

Kritikavimas – stipriai klaidingų teiginių išsakymas apie partnerį / sutuoktinį ar partnerę / sutuoktinę vietoj tiesioginio nepasitenkinimo vienu tam tikru įvykiu. Pavyzdžiui, žmona užuot tiesiai pasakiusi, kad ji yra nepatenkinta, jog vyras pamiršo paimti rūbus iš valyklos, ima bambėti apie vyro visišką neatsakingumą, nerūpestingumą, nors puikiai žino, jog sako netiesą. Kritikavimą galima atpažinti iš tokių posakių kaip „visada“, „niekada“, labai išsamaus asmens apibūdinimo, kuriame pabrėžiamos neigiamos savybės ar jo / jos silpnybės bei pažeidžiamumas. Pavyzdžiui, ginčo metu kalbamasi ne apie priežastis, dėl kurių kilo nesutarimas (tarkime, kad dėl to, jog vyras vėliau grįžo iš darbo), o sakoma: „Tu visados grįžti vėlai, tau nerūpi šeima, nuolatos užsiimi tik savo malonumais. Žinau, kad ir dabar, kaip visada, galvoji tik apie save, amžinai viskuo nepatenkintas. Tau nerūpi nei aš, nei vaikai, niekada man nepadedi. Esi silpnavalis, neatsakingas žmogus.” Ir į tokius pareiškimus atsakoma: „Pasižiūrėk į save, tu pati neatsakinga. Tau nesvarbu, iš kur pinigai atsiranda, tau visados tik ir rūpi, kaip greičiau juos išleisti. Amžinai nelaiminga, visados užsipuoli ir aiškini, kaip man gyventi.”

Gynybiškumas – teigimas ar veiksmas, kuriais siekiama apsisaugoti nuo partnerio /-ės užpuolimo ar kritikos: „Aš nekaltas /-a”. Pavyzdžiui, vyras klausia žmonos, kodėl ji vengia su juo kalbėtis apie savaitgalio planus, o žmona atsako „nieko aš nevengiu, aš gi kalbuosi” ir pradeda pasakoti apie vaikų problemas. Žmona vengia kalbėtis apie savaitgalio planus, nes nuogąstauja, kad vyras vėl supyks, jeigu ji jau trečią savaitgalį iš eilės atsisakys važiuoti pas jo tėvus.

Panieka - bet koks gestas ar teiginys, statantis asmenį į aukštesnę padėtį už savo partnerį /-ę (pasityčiojimas, įvairūs gestai, pavyzdžiui, piršto sukiojimas apie smilkinį, akių vartymas, paniekinančios veido išraiškos, žodžiai „tu net to nesugebi” ir pan.). Panieka yra vienas iš stipriausių poros santykius pažeidžiančių veiksnių ir stipriausias skyrybų indikatorius.

Vengimas / opozicija. Veiksmas, kuriame klausytojas vengia sąveikos fiziškai apleisdamas erdvę, atsiribodamas emociškai (pavyzdžiui, nustoja kalbėtis ir nebeatsako į klausimus ar sako, kad tai nesvarbu ir pan.) arba atsisakydamas tęsti pokalbį. Pavyzdžiui, žmonai prašant išsiaiškinti kilusį nesusipratimą dėl išvykos, vyras numoja ranka ir išeina į kitą kambarį arba pats pakeičia temą.

Jei savo santykiuose su vyru ar žmona atradote panašių elgesio modelių (gynybiškumo, kritikavimo, vengimo ar paniekos), dar nereiškia, kad jūsų santuoka žlunga. Visos poros, net ir laimingos, kritikuoja vienas kitą ar vengia tiesioginių konfliktų. Tačiau laimingos poros, skirtingai nuo nelaimingų, siekia atstatyti tarpusavio santykius. Todėl sveikų santykių palaikymui reikšmės turi ne tik vyro ir / ar žmonos kritiškas ar vengiantis elgesys, bet ir kiek jie linkę atstatyti santykius. Atstatyti gerus santykius reiškia poros mėginimus nuraminti vienas kitą ir mažinti konfliktą. Vyras ar žmona, arba abu, ginčų metu gali maloniais, meiliais žodžiais, pajuokavimais, atsiprašymais, gestais, švelniais prisilietimais raminti vienas kitą, tartis, ieškoti kompromiso problemai spręsti. Kitaip tariant, poros santykių kokybė priklauso ir nuo jos gebėjimo bendrauti emociškai. Poros santykiams iškyla grėsmė nutrūkti, kai jų tarpusavio bendravime retėja malonaus bendravimo periodų, o ginčuose silpnėja partnerių pajėgumas nuraminti vienas kitą, nes vienos pusės pastangas gesinti konfliktą kita pusė atstumia ir tęsia konfliktišką sąveiką. Todėl daugėja nemalonaus bendravimo epizodų ir jie darosi vis ilgesni. Kai malonaus / nemalonaus bendravimo santykis priartėja prie santykio 1:1, iškyla stipri skyrybų grėsmė.

(c) Šeimos santykių institutas. Parengta pagal leidinį „Gyvenimas poroje: kaip sukurti sveikus santykius?“ (Šerkšnienė, R., 2015; 2017)

Kaip tėvystė keičia poros santykius?

Tapus tėvais laukia asmeniniai, poros santykių, santykių su tėvais ir draugais pokyčiai, kartu atsiranda ir nauji poreikiai tapus tėvais.

Asmeniniai pokyčiai. Tėvystė daugeliui vyrų ir moterų pakeičia jų vaidmenis, vertybes, o neretai ir požiūrį į save. Norint apsispręsti dėl vaikų, naudinga kartu su vyru / žmona apsvarstyti šiuos klausimus:

Ar esu pasirengęs/-si tapti tėvu / mama? Ar jaučiuosi pajėgus/-i susitvarkyti su papildoma atsakomybe rūpintis vaiku?
Koks mano gyvenimo būdas? Kaip turėsiu pakeisti savo gyvenimo būdą, pavyzdžiui, kalbant apie laiko dalį praleidžiamą su draugais ar laisvalaikį? Ar gerai jausiuosi pasikeitus gyvenimo būdui dėl kūdikio priežiūros?
Kokie yra mano asmeniniai tikslai ir prioritetai šeimos, mokslo ir/ar karjeros srityse?

Poros santykių pokyčiai. Tėvystė nepakeičia poros santykių iš esmės. Dažniausiai tik paryškėja tarpusavio skirtumai ir padaugėja konfliktų. Pirmieji tėvystės metai yra geriausias laikas porai kartu mokytis ir / ar stiprinti bendravimo ir problemų sprendimo įgūdžius. Norint pasirengti tėvystei naudinga tarpusavyje aptarti kai kuriuos klausimus:

Kaip kiekvienas iš mūsų įsivaizduoja pasiskirstymą namų ruošos darbais ir kūdikio priežiūra?
Ar planuojama turėti atostogų (darbo ar studijų)? Kaip kiekvienas jaučiatės dėl šių planų?
Ar esame patenkinti ir tvirti dėl sprendimo turėti kūdikį? Ar abiem tinka sprendimų priėmimo būdas? Ar mums reikia daugiau pasvarstyti ar gauti informacijos, kad nuspręstume, ar turėti kūdikį ir kada?
Ar mus tenkina tarpusavio bendravimas? Ar esame artimi?
Kaip mes leidžiame laiką kaip pora? Ką norime ir galime keisti, kad laiko mums kaip porai būtų pakankamai ir jis tenkintų mus abu? Jei gims vaikas, kaip mes rasime laiko kiekvienas sau ir kaip pora?

Pasikeitimai santykiuose su tėvais. Tapus tėvais, poros santykiai su jų tėvais irgi keisis. Naudinga žinoti, kad tėvų įtaka išlieka net ir tuo atveju, kai jie nebedalyvauja savo vaikų gyvenime. Jausmai, susiję su tėvais, išlieka emocinėje atmintyje ir dažnai atgyja gimus kūdikiui. Jei tėvai yra mirę arba nebedalyvauja suaugusių vaikų gyvenime, nepriklausomai kaip seniai tai įvyko, kūdikiui gimus dažnai pasikartoja netekties liūdesys. Jeigu vienas ar abu partneriai yra išgyvenę ar vis dar išgyvena netekties ar nutrūkusių santykių su tėvais širdgėlą, patartina neignoruoti jos, o pasikalbėti tarpusavyje. Pateikiame keletą klausimų, kuriuos galbūt norėsite apgalvoti ir aptarti su savo partneriu:

Kokie mano ir mano vyro / žmonos santykiai su tėvais?
Ar mano tėvai laiko mane suaugusiu žmogumi?
Ar norėčiau, kad mano vaiko gyvenimas būtų panašus į mano vaikystę? Kuo turėtų būti panašus ir kuo skirtingas nuo mano vaikystės?
Jei tėvai jau yra mirę ar nepalaiko ryšių su mumis, ką mums tai reiškia?

Santykiai su draugais ir išorine aplinka. Santykiai su draugais, broliais, seserimis ir kitais giminaičiais, bendradarbiais gimus vaikui taip pat keičiasi. Kartais net į gerą pusę. Neretai jau turintys vaikų draugai mielai dalijasi patirtimi apie kūdikio auginimą. Kita vertus, net ir artimiems draugams yra nelengva taikytis prie pasikeitusių bendravimo sąlygų ir laiko (kurį nustato kūdikio poreikiai). Įvertinant galimus iššūkius gimus vaikui, pagalba iš šalies labai pravers. Patartina apsvarstyti, ar:

Esu pasirengęs / -si pokyčiams santykiuose su draugais?
Jei gimtų kūdikis, kas galėtų pasidalinti savo patirtimi, žiniomis ir palaikyti emociškai?
Kaip pasikeis mano santykiai su bendradarbiais atsiradus kūdikiui? Jei nutarsiu turėti vaiką, kaip turėčiau pasirengti savo darbe (pavyzdžiui, informuoti vadovą, prašyti atostogų)?

Nauji poreikiai, susiję su tėvyste. Miego ar laiko pasirūpinti savimi trūkumas yra dažniausias naujų tėvų iššūkis, ypač pirmaisiais mėnesiais po kūdikio gimimo. Nusprendus turėti vaiką, partneriams būtina aptarti rūpinimosi juo tvarką. Pavyzdžiui, kuris rūpinsis kūdikiu naktį; ar visą naktį, ar kas keletą valandų keisis; kiekvieną naktį ar kas antrą paeiliui? Kai vienas iš partnerių yra labai pavargęs ar jam nuolat trūksta miego, neretai imama galvoti, kad kitas daro per mažai. Jei taip atsitinka, būtina pasikalbėti tarpusavyje ir ypač vengti kaltinimų. Nes gali būti, kad ir kitas jaučiasi panašiai. Daug labiau padeda pakalbėjimas apie tai, ką kiekvienas daro (jokiu būdu, neaiškinant ką kitas daro, o kalbant tik apie save) ir kur reikia pagalbos iš kito. Svarbu, kad pokalbis, nežiūrint, kad partneriai gali būti pavargę ar sudirgę, vyktų nekaltinant vienas kito, o padėtų tartis, kaip spręsti iškilusius sunkumus.

Kaip kiekvienas iš jūsų reaguoja į miego trūkumą?
Kokie kiekvieno lūkesčiai dėl rūpinimosi kūdikiu nakties metu?
Ar galėtų kas nors iš šeimos narių ar draugų (ar samdoma auklė) padėti pirmaisiais mėnesiais po gimdymo rūpintis kūdikiu?
Kaip kiekvienas iš jūsų reaguoja į stresą ir kas kiekvienam padeda tvarkytis su juo?

Šių klausimų sprendimas reikalauja abiejų partnerių geranoriškumo ir abipusių pastangų. Kartais tėvai per mažai ar visai neskiria dėmesio šiems klausimams, tikėdamiesi, kad tai išsispręs vaikui paaugus. Tačiau problemos savaime neišsprendžia, įtampa poros santykiuose auga, stiprėja abipusis nepasitenkinimas, dažnėja konfliktai. Jei poroms nepavyksta spręsti šių klausimų savarankiškai, siekiant išvengti santykių krizės, patartina kreiptis į šeimos konsultantą ar psichoterapeutą.

(c) Šeimos santykių institutas. Parengta pagal leidinį „Santuoka ir tėvystė: ko tikėtis ir kaip pasirengti?“ (Šerkšnienė, R., 2019).

TĖVYSTĖS IŠŠŪKIAI: EMOCIJŲ VALDYMAS

Šiltas, palaikantis santykis su tėvais vaikams teikia saugumo, stiprina pasitikėjimą savo jėgomis ir savarankiškumą. Tėvams yra nemenkas iššūkis, reikia daug kantrybės ir jėgų, siekiant sukurti palankias sąlygas vaikui augti savarankišku ir atspariu. Ribų nustatymas ir jų laikymas yra viena sudėtingiausių tėvų užduočių ir sukelia daug nemalonių akimirkų tėvų ir vaikų santykiuose. Neretai tėvai jaučiasi nepatenkinti savo kaip tėvų poelgiais, nes jaučiasi nesugebantys suvaldyti savo vaikų ar nukreipti jų elgesio norima linkme. Tokios nesėkmės dažnai kyla, nes tėvai patys nėra įgiję tinkamų bendravimo įgūdžių vaikystėje. Sunku yra išmokyti vaikus to, ko tėvai nemoka patys. Jei tėvai nesugeba suvaldyti savo pykčio ir išlieja jį daiktų trankymu, grasinimu, riksmais ar įžeidžiančiais žodžiais, tokį elgesio modelį jie perduoda ir savo vaikams. Tačiau, kai tėvai moka valdyti savo reakcijas, apmąstyti savo veiksmų pasekmes, įtampos tarp tėvų ir vaikų kyla mažiau. Nes vaikai mokosi iš tėvų pavyzdžio – vaikai daugiau mokosi ir išmoksta iš to, ką mato nei iš to, ką girdi. Tėvams tenka svarbus uždavinys ne tik rūpintis ir ugdyti vaikus, bet ir patiems pasirūpinti savimi bei nuolat mokytis.

Kas padeda valdyti savo emocijas?

Savistaba ir atsakomybė už savo reakcijas. Vienas iš būdų, kuris padeda stiprinti gebėjimą valdyti emocijas ir stiprinti psichologinį atsparumą, yra mokymasis apmąstyti savo patirtį (savirefleksija). Savo reakcijų supratimas skatina žmones imtis atsakomybės už savo elgesį. Taip išvengiama skaudžių klaidų, pavyzdžiui, užuot aprėkus vaiką, susivaldoma ir ramiai išsakomi reikalavimai. Kai tėvai dėl savo reakcijų nustoja kaltinti vaikus (“per tave taip susinervinau; kodėl man visą laiką gadini nuotaiką?” ar pan.), o sau užduoda klausimą “Kodėl aš tokiu būdu reaguoju į vaiko elgesį?”, tuomet jie gali apgalvotai nustatyti pasekmes ar ribas vaikams dėl jų netinkamo elgesio. Tada ir vaikams yra lengviau laikytis tėvų reikalavimų. Vaikai daug mieliau paklūsta tėvų reikalavimams iš meilės jiems, o ne iš baimės. Kai vaikas jaučiasi mylimas, jam daug lengviau įveikti įvairias pagundas ir sunkumus.

Savo jausmų atpažinimas. Jausmai nėra teisingi ar klaidingi – jie tiesiog yra. Veiksmai, kuriuos apimti jausmų žmonės atlieka, gali būti naudingi ar žalingi. Kai kurie tėvai turi klaidinantį įsitikinimą, kad pykti ant vaikų negalima, todėl visaip mėgina jį ignoruoti, slopinti. Tačiau pirmas žingsnis norint valdyti ir išreikšti jausmus naudingais būdais yra nenuvertinti savo jausmų, o juos atpažinti ir sau atvirai pripažinti. Vienas tėtis taip iškalbingai apibendrino, kas padeda valdyti pyktį, kai vaikai neklauso: „Svarbu išmokti atpažinti savo pykčio paleidiklius. Neteisinga buvo tikėtis, kad mano vaikai susitvarkys su mano paveldėta patirtimi.“

Tik nedaugelis tėvų gali nepatirti įtampos, kurią greitai pakeičia pyktis ir pasipiktinimas vaiku, kai jis, pavyzdžiui, kokiame nors šeimos renginyje įniršta, kad negavo pirmojo pyrago gabalo, o giminaičių vaikai ne tik moka kantriai palaukti, bet dar ir mandagiai padėkoja.

Savo jausmų atpažinimas ir supratimas leidžia priimti sąmoningą sprendimą užuot emocingai reagavus į vaiko netinkamą elgesį. Tokiu atveju, savo jausmus ir reakcijas atpažįstantis tėvas ar mama, gali giliai pakvėpuoti ar kitaip nusiraminti, kad pyktis atslūgtų. O tada ramiai pasakyti savo vaikui, jog mato jo nusivylimą, tačiau negalima tikėtis, kad visada bus pirmas ir kad viskas vyks pagal jo norus. Nors išlaikyti ramumą yra sunkus darbas, tačiau naudinga. Ramus tėvų reagavimas į vaiko elgesį leidžia palaikyti ryšį su juo, o ne padidinti įtampą vaikui patiriant nemalonius jausmus. Vaikas tada jaučiasi suprastas, o ne sugėdintas ar išbartas, dėl to jis labiau priima jam nustatytą ribą. Ramiai reaguojant sumažėja streso hormonų smegenyse, todėl pavyksta greičiau nusiraminti.

Nedidelė pertrauka. Kai sunku išlaikyti ramumą bendraujant su vaiku, įsitikinus, kad vaikas saugus, naudinga atsitraukti ir skirti porą minučių nusiraminimui. Galima vaikui sakyti: „Mamai / tėčiui reikia šiek tiek laiko pagalvoti, kaip aš galėčiau tau geriausiai padėti“. Šis būdas leidžia išlikti ramiam net esant stipriai emocinei įtampai, kuri dažnai sukelia ar sustiprina konfliktines situacijas su vaikais ir neapgalvotas tėvų reakcijas (o kartais ir smurtines). Kartu šis būdas yra labai geras pavyzdys vaikui, parodantis, kaip valdyti stiprias emocijas – būtent tai, ko tėvai mėgina išmokyti vaiką. Nedidelė pertrauka padeda išeiti iš emocinio sujaudinimo būsenos ir suteikia laiko pagalvoti apie vaiko elgesio prasmę ir, ko tėvai norėtų, kad jų vaikas pasimokytų iš tokios savo patirties. Ši emocijų valdymo strategija gali būti ypač naudinga, kai ją taiko abu tėvai kartu, ypač, kai nesutariate, kaip reaguoti į savo vaiką: „Mamai ir tėčiui reikia šiek tiek pasitarti, kaip galėtume tau padėti išspręsti šią situaciją. “Tai ne tik modeliuoja savikontrolę, bet ir perduoda vaikui svarbią žinią, kad tėvai yra komanda, kuri dirba kartu, kad padėtų vaikui išmokti susitvarkyti.

Suvaldyti stiprias nemalonias emocijas tikrai yra daug sunkiau nei pasakyti. Bet tai verta pastangų, nes ir tėvai, ir vaikas patiria visapusišką atlygį – kaip tėvai reaguoja į tai, kas jiems nepatinka, taip ir jų vaikai išmoks reaguoti į tai. Tėvai turi valdyti save, jei nori, kad vaikai kontroliuotų patys save.

Apie vaikų neklausymą

Visi susiduriame su begale rašytų ir nerašytų taisyklių, pareigų bei iš jų atsirandančių pasekmių ar apribojimų. Kasdien keliamės tam tikru laiku, ruošiame pusryčius, einame į darbą ar dirbame nuotoliniu būdu, gaminame pietus, vakarienę, užsiimame kita suplanuota buities ruoša... Ir taip - kasdien, panašiu ritmu. Nuo pat mažumės vaikai pajaučia mūsų gyvenimo ritmą. Jie įpranta eiti miegoti sutartu laiku, ryte keltis, išmoksta laikytis savo dienotvarkės, namų taisyklių, tradicijų bei visuomenės normų.

Būna dienų, kai atrodo, kad vaikai tiesiog neklauso ir joks auklėjimo metodas nebeveikia. Tada tėvai dažnai jaučia bejėgiškumą, pyktį, nusivylimą savimi ir vaiku. Aiškus susitarimų, bendrų taisyklių žinojimas ir jų laikymasis padeda išgyventi ir įveikti tokius sunkius momentus. Visada pravartu apsvarstyti, ar vaikas žino apie šeimos taisykles ir susitarimus. ar tėvai tikisi to iš jo, ar turi galimybes pasirinkti pasekmes. Pavyzdžiui, grįžę namo, jūs galite viltis, kad jūsų vaikas bus išplovęs indus virtuvėje (ypač jei švarių jau nelikę), bet ar buvote susitarę su savo atžala? Ar kasdien to reikalaujate? O gal tik kartais jums reikia jo pagalbos? Esant konkretiems ir aiškiems susitarimams, vaikas irgi žino pasekmes, t. y., kas nutiks, jei susitarimą sulaužys, ir nenustebs sulaukęs iš tėvų pasipiktinimo ar kokio malonumo apribojimo.

Vaikai neretai nustemba ir supyksta, kai sulaukia bausmės už numanomą susitarimą. Jie supranta, kas tėvams patiktų, bet galvodami apie savo prioritetus, pasirenka sau svarbesnius dalykus. Tokie “nerašyti” susitarimai šeimoje dažnai įžiebia konfliktus, kur abi pusės jaučiasi teisios ir įskaudintos. Atžalos pyksta, kad nebuvo aiškaus susitarimo, tėvai - kad pareigos neatliktos. Jei pastebite, kad dažnai šeimoje dėl nesusikalbėjimo įsižiebia konfliktai, pirmas žingsnis yra tiesiog susėsti ir įvardinti aiškiai: ko norite iš vaikų, kokio konkretaus elgesio, ir kas laukia tada, jei to nebus laikomasi. Tam, kad tokios sutarties namuose būtų laikomasi, ji turi būti visiems aiški ir žinoma.

Kalbant apie tarpusavio susitarimus, svarbu pagalvoti - kaip laikotės savo žodžio namuose? Neretai tėvai grįžę iš darbo jaučiasi pavargę ir tikisi šeimos narių supratimo, palaikymo, lankstumo, kartais leidžia sau vienų ar kitų pareigų neatlikti, neskubius pažadus nukelti ar net pamiršti. Tokį tėvų elgesį mato ir vaikai. Labiau empatiški vaikai supranta aplinkybes ir lanksčiau reaguoja, bet dažniau mažyliai ar jaunuoliai pastebi tik neatliktas pareigas ar neištesėtus pažadus. Tad kitas ypač svarbus dalykas kalbant apie tarpusavio sutarimą yra rodomas pavyzdys: kuo tėvai yra pareigingesni ir atsakingesni, tuo daugiau šių vertybių mokosi iš jų ir vaikai.

Aptardami pareigas ir taisykles namuose išskyrėme, kad labai svarbu jų aiškumas, nuoseklumas, tinkamas pavyzdys, tačiau nepaminėjome iš esmės pačio svarbiausio ypatumo - artimo ryšio. Vaikai nenorės tesėti savo žodžio, jei nebus užmegztas šiltas ir artimas ryšys. Kai vaikas jaučiasi mylimas, jis galbūt ir išbandys jūsų kantrybės ribas, tačiau nenorės to ryšio išduoti ir jį apvilti. Emociškai saugus vaikas gali priimti skirtingus nei tėvų pasirinkimus bei sprendimus, tam, kad save išreikštų, atrastų savo tapatumą, bet, tikėtina, ne dėl to, kad jus sąmoningai ignoruotų ar iš pykčio įskaudintų. Tad neužmirškime savo vaikams skirti pakankamai asmeninio dėmesio ir laiko, užsiimant jiems svarbiais žaidimais ir veiklomis.

Kartais nutinka ir įvairūs nelaukti dalykai: ligos, gimtadieniai, pirmosios darželio ar mokyklos mokslo metų dienos, kelionės, kiti planuoti ar nenumatyti įvykiai. Tėvai dažnai sunerimsta ir suabejoja, kaip jiems tada reaguoti, kiek tvirtai laikytis sukurtų namuose taisyklių bei ritualų. Netikėti dalykai, net ir malonūs, visuomet sukelia nemažai streso. Šiais atvejais ypač svarbu išlikti jautriems vienas kito atžvilgiu, kalbėtis apie susitarimus bei išgirsti vienas kitą, reaguoti lanksčiai, tartis. Pasaulis nesugrius, jei pervargęs vaikas kažko neatliks, bet pokalbis apie laiko planavimą gali sukurti jam aiškesnį pasaulį. Be to, ir sergantis vaikas labiau vertins ir pasitikės tėvais, kurie bus jam jautrūs bei atliepiantys jo poreikius ligos metu.

Tad trumpai apžvelgiant apie tai, ką mes kalbėjome, yra keli svarbūs dalykai, nulemiantys susitarimų su vaikais efektyvumą: susitarimų konkretumas, aiškumas, lankstumas, jūsų rodomas pavyzdys bei užmegztas ryšys su vaiku. Jei norime, kad susitarimai namuose “galiotų”, turime pastoviai ir nuosekliai jų laikytis bei būti empatiški vienas kito atžvilgiu.

Pateikiame dar keletą reikšmingų rekomendacijų, į kuriuos turėtume atkreipti dėmesį, norėdami, kad vaikai Jus dažniau išgirstų, arba, kad susitarimai ir būtų susitarimais:

Abu tėvai turi laikytis vieningų susitarimų vaiko atžvilgiu. Taip vaikai žinos, kad net vienam iš tėvų esant namuose, dienotvarkė bei reikalavimai išlieka.
Daugiau žaiskite su savo vaiku. Žaidimas puiki susitarimų bei taisyklių mokykla. Žaidimo metu galite aptarti, kaip kiekvienas šeimos narys jaučiasi, kai taisyklių nėra laikomasi. Laikas kartu stiprina jūsų tarpusavio ryšį.
Jei pastebite ilgalaikių sunkumų bendraujant su vaiku, kurių nepavyksta patiems išspręsti, konsultuokitės su specialistais.

Apie prieraišumą

Vaikai ateina į šį pasaulį nieko nežinodami, tik turėdami savyje įgimtą potencialą pažinti aplinką. Ilgas kūdikio nebrandumo laikotarpis kartu reiškia didelį pažeidžiamumo laikotarpį. Vaikas pradeda gyventi, būdamas visiškai priklausomas nuo artimiausių jam žmonių rūpesčio ir dėmesio.

Ankstyvuosius santykius su artimaisiais, ypač ankstyvąjį ilgalaikį ryšį su mama, ar kitu mažylį auginančiu asmeniu, psichologinėje literatūroje apibūdina prieraišumo sąvoka. Prieraišumas - tai artimas bei poreikius tenkinantis santykis, kuriantis saugumo jausmą vaikui tyrinėti pasaulį, mokytis, pasitikėti jį supančia aplinka. Nuo šio ankstyvojo santykio priklauso kaip šis mažas žmogus supras pasaulį, kaip jausis naujose aplinkose bei gebės prisitaikyti, kiek pasitikės savimi ir savo jėgomis, kiek užaugęs išnaudos savo galimybes bei nebijos rizikuoti, kiek gebės atpažinti, suprasti, tinkamai išreikšti savo bei priimti kitų žmonių jausmus.

Mamos greitai pradeda atpažinti tai, kas jų vaiką neramina. Bendras dienos ritmas, susiformavęs mažylio miego ciklas, verksmo intensyvumas, aplinkos pasikeitimai, vaiko reakcijos jį kalbinant ar žaidžiant išduoda vaiko reikmes bei vidinę būseną. Gebėjimas jautriai reaguoti į vaiko poreikius bei tinkamai laiku juos patenkinti padeda sustiprinti besimezgantį ryšį, suteikia vaikui saugumo, ramybės bei pasitenkinimo.

Kartais atsitinka taip, kad mamai buvimas ir bendravimas su vaiku neteikia džiaugsmo ir ramybės. Ilgalaikis liūdesys, stiprus nerimas ar sunkios vidinės patirtys, traumos gali aptemdyti pasitenkinimą santykiu. Kartais, mamai sunku būna priimti pasikeitusį vaidmenį, ypač jei nėštumas nebuvo planuotas ar vaiko atsiradimą sąlygojo smurtas, prievarta. Nemaloni ir ilgai trunkanti bloga savijauta bei skaudi išgyventa patirtis trukdo vaikui ir mamai artimai bendrauti, patirti džiaugsmą bei ramybę, tinkamai, pakankamai jautriai ir rūpestingai pasirūpinti mažyliu.

Prieraišumas ankstyvuoju periodu yra itin selektyvus, t. y. vaikas išsirenka asmenį, kuriam rodo ypatingą prieraišųjį elgesį. Dažniausiai tuo asmeniu tampa mama, kuri dažniausiai tiek fiziškai, tiek emociškai atliepia vaiko reikmes, tačiau būna, kad nuo mažų dienų vaiku nuolatos daugiau rūpinasi tėtis, močiutė ar kiti reikšmingi asmenys. Jei šie žmonės daug dalyvauja vaiko gyvenime, tuomet jie užmezga prieraišųjį santykį su vaiku bei turi įtakos vaiko saugumo jausmo formavimuisi bei pasitikėjimui savimi. Tad labai svarbus ir jų vaidmuo šiuo ypač pažeidžiamu laikotarpiu.

Kūdikystėje ir vaikystėje dažnai sudedami itin reikšmingi pamatai, turintys įtakos visam žmogaus tolimesniam gyvenimui: jo fizinei, emocinei bei socialinei raidai. Žmogaus gebėjimas pasitikėti kitais, atkakliai siekti savo tikslų, užmegzti sveikus bei darnius santykius su artimaisiais, partneriais, vaikais dažnai rodo sveikų ir emociškai saugių santykių prigimtį kūdikystėje ar vaikystėje.

Kaip sukurti sveiką prieraišųjį santykį su vaikų, kuriame jis jaustųsi mylimas ir saugus:
1. Išmokite pasirūpinti savimi ir savo poreikiais. Mažyliai greitai pastebi mamos ir kitų jam reikšmingų žmonių emocinę būseną bei į ją reaguoja. Jei mama yra pervargusi, sudirgusi, mažylis taip pat greitai sunerimsta, tampa irzlesnis, sunkiau užmiega, dažniau keliasi. Formuojasi ydingas ratas, kuriame nei mama, nei vaikas santykyje nesijaučia patenkinti, ramūs bei laimingi.
2. Įtraukite į pagalbos sistemą daugiau geranoriškai nusiteikusių artimųjų. Tai svarbu tiek mamai, tiek ir vaikui. Mamai tai yra galimybė pailsėti, atgauti jėgas, patenkinti savo poreikius, vaikui tai galimybė užmegzti kitą reikšmingą prieraišųjį ryšį.
3. Susikurkite dienotvarkę. Atsižvelgiant į mažylio poilsio, budrumo, miego ritmą susikurkite dienos planą. Tai vaikui padeda saugiau jaustis ir mamai nepamiršti savo poreikių.
4. Kiekvienas mažylio siunčiamas signalas, atspindi vaiko reikmes. Stenkitės suprasti, ko vaikui reikia ir ko jis nori, kaip galėtumėte atliepti į vaiko signalą.
5. Pagalvokite apie galimybę pasikonsultuoti su psichologu apie vaiko vystymosi ypatumus, asmeninius sunkius išgyvenimus. Tai padės jaustis tvirčiau auginant vaiką.

Dar kartą apie prieraišumą

Ką tėvai perduoda vaikams?

Gerai žinoma lietuvių liaudies patarlė: “Obuolys nuo obels netoli rieda” pabrėžia vaikų panašumą į tėvus bei tėvų įtaką vaikams. Tėvų vaidmens svarba buvo aprašyta ne tik patarlėse, bet ir moksliniuose stebėjimuose bei tyrimuose.

Vaikai gimsta iš tėvų, o gimdami jie, visų pirma, paveldi tėvų genetiką. Kaip obelis negali užauginti kriaušių, taip ir tėvai gali perduoti tik savo turimus genus vaikams. Be genetikos, tėvai vaikams perduoda ir požiūrį į gyvenimą, įsitikinimus, vertybes, socialines bei elgesio normas. Psichologas A. Bandura sukūrė socialinio išmokimo teoriją, kuri atskleidė, jog vaikai mokosi bendravimo, elgesio ir socialinių normų iš aplinkos, pirmiausia šeimoje, stebėdami tėvų elgesį ir jį atkartodami. Taip pat vaikų vystymuisi itin svarbūs yra tėvų ir vaikų santykiai. Gydytojas, psichoanalitikas S. Froidas pabrėžė vaikystės išgyvenimų bei santykių su tėvais reikšmę vėlesniems suaugusiųjų sunkumams, o psichiatras, psichologas J. Bowlby tyrinėjo ankstyvuosius tėvų - kūdikių santykius bei tų santykių įtaką tolimesniam vaikų vystymuisi.

Tėvų santykiai su vaikais kūdikystėje ir asmenybės vystymasis

Prieraišumo teorijos pradininkas J. Bowlby teigė, jog priklausomai nuo to, kokie buvo vaiko santykiai su tėvais kūdikystėje, priklauso tolimesnė žmogaus psichikos sveikata, savęs supratimas bei tarpasmeniniai santykiai. Prieraišumas - tai būdas, kuriuo žmogus kuria ryšį su kitais žmonėmis. Pasak J. Bowlby, prieraišumas pradeda formuotis gimus naujagimiui, kuomet šis siekia išlaikyti fizinį artumą su suaugusiuoju, ieško saugumo, kurį turi suteikti pagrindinis besirūpinantis asmuo (dažniausiai mama). Teigiama, kad per pirmuosius kūdikio gyvenimo metus susiformuoja saugus arba nesaugus prieraišumas.

Saugus prieraišumas vystosi kai pagrindinis besirūpinantis asmuo jautriai, nuosekliai rūpinasi kūdikiu, patenkina vaiko saugumo poreikį ir palaiko ilgalaikius meilės kupinus santykius. Tuomet mama dažnai bendrauja su kūdikiu, kalbina, šypsosi, priglaudžia, jautriai reaguoja į kūdikio verksmą, siekia patenkinti jo poreikius ir nuraminti. Jai dažniausiai pavyksta atpažinti kokius kūdikio poreikius reikia patenkint (valgyti, miegoti, būti perrengtam ar priglaustam ir kt.), atpažįsta vaiko emocijas, jas jam įvardina bei padeda nusiraminti (nešioja, glosto, sūpuoja, kalbina, būna ramiai šalia). Kūdikis yra bejėgis, todėl jeigu augdamas sulaukia nuolatinio rūpesčio bei pagalbos, jis yra tikras, kad juo bus pasirūpinta, tad ir pasaulį pradeda suprasti kaip saugią vietą. Saugų prieraišumą turintys vaikai užauga savimi pasitikintys, gebantys atpažinti ir išreikšti įvairias emocijas, jas valdyti bei kurti ilgalaikius tarpasmeninius santykius.

Ne visi kūdikiai sulaukia tokio rūpesčio, kartais tėvai nemoka ar nepajėgia tinkamai atliepti kūdikio poreikius, tuomet formuojasi nesaugus prieraišumas. Jei mamai sunku suprasti, ko nori jos vaikas, tinkamai reikšti savo emocijas ir/ar elgesį, tuomet mama su kūdikiu gali elgtis nenuosekliai - kartais atliepti kūdikio poreikius, o kartais gali supykti ir nereaguoti į kūdikio verksmą. Besikeičiančios mamos reakcijos į kūdikio verksmą sukuria nestabilią, nesaugią aplinką kūdikiui. Taip augę vaikai, tapę suaugusiais, būna nerimastingi, nepasitikintys savimi, jiems sunku tinkamai reikšti savo emocijas, pasitikėti aplinkiniais ir užmegzti tarpasmeninius santykius. Dar kitu atveju, gali būti, jog kūdikiu besirūpinantis asmuo pamaitina ir rūpinasi vaiko fiziniu saugumu, tačiau nori besąlygiško kūdikio paklusnumo, mano, jog kūdikis imamas ant rankų išleps, retai jį nešioja, nereaguoja į verksmą, mažai žaidžia ir bendrauja su juo. Tuomet kūdikis nusivilia artimaisiais, netiki, kad sulauks pagalbos iš aplinkos, ima paguodos ieškoti daiktuose bei įvairiose veiklose. Nors iš šalies gali atrodyti, jog kūdikis ramus, tačiau viduje jis jaučia didelį stresą. Suaugusiame amžiuje taip augę asmenys būna linkę daug dirbti, gali įnikti į priklausomybes, vengia santykių, patiria bendravimo sunkumų, negeba atpažinti ir išreikšti savo emocijų, gali pratrūkti pykčiu, elgtis agresyviai.

Priklausomai nuo to, kaip dažniausiai elgiasi tėvai formuojasi labiau saugus arba mažiau saugus prieraišumas. Žinoma, tėvai augindami vaikus elgiasi įvairiai ir negali vienareikšmiškai vien tik patenkinti arba nepatenkinti kūdikio poreikių. Siekiant sukurti labiau saugų prieraišumą nereikia būti idealiais tėvais, užtenka, jog didžiąją vaiko auginimo dalį tėvai būtų nuoseklūs ir jautriai atliepiantys vaiko poreikius.

Pokyčių galimybės

Tėvų elgesio ir bendravimo įtaka vaiko vystymuisi dažniausiai persiduoda iš vienos kartos į kitą. Jei tėvai patys yra sulaukę saugaus ir jautraus rūpesčio kūdikystėje bei ankstyvojoje vaikystėje, jie bus gebantys valdyti savo emocijas, užmegzti artimus santykius bei užtikrinti saugų rūpestį savo vaikais, o šie - savo ir t.t. Tėvai, kuriems sunku jautriai rūpintis kūdikiu, suprasti ir atliepti jo poreikius dažniausiai patys nebuvo suprasti ir sulaukę saugumo savo vaikystėje. Nesaugų prieraišumą turintys tėvai perduoda tai savo vaikams, o šie - savo ir t.t. Tokiu būdu įsisukama į užburtą sunkumų ratą. Kyla klausimas: “Ar įmanoma kažką pakeisti?”.

Nors ankstyvųjų tėvų santykių su vaikais įtaka tolimesniam asmenybės vystymuisi reikšminga, tačiau pokyčiai įmanomi. Mamos, kurios įgijo mažiau saugų prieraišumą su savo tėvais gali savarankiškai ar su pagalba mokytis atpažinti savo jausmus ir juos tinkamai reikšti, pastebėti ir atpažinti ko nori kūdikis, skirti daugiau laiko laisvam žaidimui bei bendravimui su savo vaiku. Taip pat svarbu integruoti savo vaikystės patirtis. Psichologė Main atliko tyrimą, kurio metu nustatė, kad motinos, kurios turėjo vaikystėje skaudžių išgyvenimų, tačiau gebėjo atsiminti bei sklandžiai susieti tiek malonius, tiek nemalonius įvykius, kūrė saugų prieraišumą su savo vaikais. Taigi, savo vaikystės visų patirčių atsiminimas bei jų supratimas padeda geriau suprasti save ir vaiką bei kurti saugesnį ryšį su juo.

Tiek vaikai, tiek suaugusieji, turintys nesaugų prieraišumą, gali suformuoti naują, saugesnį prieraišumą. Saugesnį prieraišumą galima sukurti psichoterapijos metu su specialistų pagalba ir/arba užmezgant ryšį su saugesnį prieraišumą turinčiu žmogumi - giminaičiu, artimu draugu ar gyvenimo partneriu. Nesaugaus prieraišumo jausmai ir elgesys vis dar gali iškilti didelio streso metu, tačiau naujas, saugesnis prieraišumas padės greičiau atstatyti vidinę pusiausvyrą, labiau pasitikėti savimi, geriau suprasti ir valdyti savo emocijas, užmegzti ir palaikyti pozityvius tarpusavio santykius kasdieniame gyvenime.

Neigiamos patirties perdavimą iš kartos į kartą įmanoma sustabdyti mokantis naujų įgūdžių, prisimenant bei integruojant savo vaikystės patirtį, užmezgant naujus saugesnius santykius ar kreipiantis pagalbos į specialistus. Tuomet galima prisiminti šiek tiek kitokią lietuvių liaudies patarlę: “Obuolys nuo obels netoli rieda, bet kai kada, sako, ir toliau parieda”.

Naudota literatūra:

Bowlby J. (1998) The role of attachment in personality development. A secure Base Clinical applications of attachment theory.
Nabavi R.T. (2011-2012) Bandura’s Social Learning Theory & Social Cognitive Learning Theory.
Zbarauskaitė A. Prieraišumas: iššūkiai ir galimybės globojant vaiką ar paauglį.

Kaip bendrauti su paaugliu?

Kokybiškas bendravimas su paaugliu yra vienas iš geros tėvystės bruožų. Kada vaikai pasiekia paauglystės amžių, ne viena šeima susiduria su iššūkiu, nes vaikai pradeda daugiau bendrauti su bendraamžiais ir mažiau kalbėtis su tėvais. Mažesnis bendravimas yra paauglio individualumo išraiška, žingsnis link atsiskyrimo nuo tėvų, tačiau tai nereiškia, kad paauglys nori prarasti artimą bendravimą.

Šiame amžiaus tarpsnyje vaikams kaip niekada reikia stipraus tėvų palaikymo, gebėjimo išklausyti ir nuoširdžiai kalbėtis. Paauglys vis dar nori ir turi bendrauti su savo tėvais, jaustis artimi ir kreiptis pagalbos. Štai keletas patarimų, kaip puoselėti kokybišką bendravimą su paaugliu:

Klausykitės:

Klausykitės savo vaiko, leiskite jam užmegzti artimą ryšį. Klausymas gali nuskambėti kaip paprastas ir savaime suprantamas veiksmas bendravime, tačiau kokybiškas klausymas labai svarbus užmezgant artimą ryšį;
Leiskite papasakoti visą istoriją jo nepertraukdami;
Nesistenkite iš karto išspręsti problemą;
Prisiminkite, kad kantrus klausymasis nereiškia, kad su viskuo sutinkate, ką sako jūsų vaikas. Kartais paaugliui reikia tiesiog kalbėtis ir žinoti, kad tai, ką jis sako yra svarbu tėvams, tuomet jis gali jaustis išklausytas ir suprastas.
Kada paauglys su jumis kalba apie jam rūpimus klausimus ar problemas, stenkitės jo nekritikuoti ir nevertinti. Pirmiausia, išklausykite iki galo, ką nori pasakyti jūsų vaikas, ir tik pratęsdami diskusiją išsakykite savo nuomonę.

Užduokite klausimus, kurie skatintų atvirai bendrauti:

Kalbėkitės su vaikais atvirai, dalinkitės patirtimis, kokius jausmus išgyvenate, kas jums padeda įveikti sunkumus, pavyzdžiui: „Šiandien darbe patyriau neteisingą vadovo poelgį mano atžvilgiu, kas sukėlė papildomos įtampos ir daug nerimo. Dar nežinau kaip išspręsti šią problemą. Kaip tavo diena praėjo, papasakok”. Kalbėdami atvirai apie savo patirtis, išreiškiame pasitikėjimą žmogumi, kuris su mumis bendrauja.

Klausimai nesuteikiantys erdvės išsakyti, ką jaučia paauglys:

Netinkami klausimai ir balso tonas gali sukurti santykį, kuris su laiku tampa atstumiantis ir priešiškas tėvų atžvilgiu, pavyzdžiui: „Aš net nenoriu girdėti tokio tavo tono”, „Kodėl manęs klausi? Šiuo klausimu mano nuomonę žinai”, „Na ir vėl nepatenkintas?”, „Tu galvoji, kad aš už tave išspręsiu tavo problemas?”.

Būkite dėmesingi:

Sutelkite dėmesį į tai, ką sako paauglys, o ne bandykite įterpti savo nuomonę;
Sudarykite sąlygas geram klausymuisi, pašalinkite trukdžius (išjunkite televizorių, telefono garsą, kad nepertrauktų jūsų bendravimo);
Jeigu jūsų vaikas atėjo pasitarti, kaip jam elgtis sunkioje situacijoje ir pertraukė jūsų darbą, esant galimybei, paprašykite palaukti kelias minutes, kol pabaigsite pradėtą darbą arba jį atidėkite trumpam laikui.

Pakartokite, ką išgirstate:

Pakartokite paauglio išsakytas mintis, kad įsitikintumėte, jog teisingai supratote jo kalbą. Tai padės įsigilinti, ką nori pasakyti jūsų vaikas, būsite įvertintas kaip geras klausytojas;
Būkite atsargūs ir atkartodami paauglio kalbą nepateikite skubotų išvadų. Pavyzdžiui, jūsų vaikas sako: „Vakar turėjau socialiniam darbuotojui pranešti apie savo elgesį mokykloje. Nesuprantu, kodėl turiu tai daryti kas savaitę, jei mano elgesys seniai pasikeitęs į gerąją pusę”. Tinkamas paauglio atkartojimas būtų: „Girdžiu, kad tau yra pikta, jog reikia kas savaitę informuoti socialinį darbuotoją dėl savo elgesio mokykloje?” Netinkamo paauglio kalbos pakartojimo pvz.: „Tu ir vėl linkęs kartoti tas pačias klaidas ir pažeidinėti taisykles nenorėdamas pranešti socialiniam darbuotojui apie savo elgesį mokykloje”.

Retkarčiais užduokite klausimus

Užduodami klausimai rodo, kad jums rūpi vaiko gyvenimas, kurio nematote. Užduodami klausimus būkite atvirti, nuoširdūs ir susidomėję. Pvz.: ankščiau pateiktoje situacijoje dėl paauglio bendravimo su socialiniu darbuotoju, po kelių dienų galima pasiteirauti: „Kaip reagavo socialinis darbuotojas, kai jam papasakojai apie savo elgesį mokykloje?”.

Būkite supratingi:

Parodykite, kad stengiatės suprasti, kaip jaučiasi jūsų vaikas, net jeigu ir nesutinkate su tuo, ką jis išsako. Naudinga pabandyti įsivaizduoti save paauglio situacijoje ir išsakyti, kad suprantate jį, kaip jis jaučiasi, pvz.: „Aš suprantu, kad tau liūdna, jog draugas užpyko ant tavęs dėl tavo poelgio, bet aš irgi būčiau supykęs, juk pats supranti, kad šioje situacijoje esi neteisus. Manau, kad jums būtų naudinga apie tai pasikalbėti”.

Pabaigai, bendravimas, vienas kito įsiklausymas ir buvimas empatišku, stiprina bendrystę, šeimos tarpusavio santykius bei norą būti atviru. Tėvai yra artimiausias pavyzdys savo vaikams. Didžiąją laiko dalį, vaikai mokosi iš tėvų stebėdami jų elgesį, manieras, kalbą, veiksmus. Būkime sąmoningais tėvais, kurie padeda vaikams išgyventi sunkų paauglystės etapą.

Kai užplūsta stiprūs jausmai

Kodėl mums reikalingos emocijos ir jausmai?

Kiekvieną mūsų gyvenimo patyrimą neišvengiamai lydi įvairios emocijos ir jausmai. Kai apsikabiname ar pabučiuojame atimą - jaučiame meilę ar ramybę, kai mus pažemina - jaučiame susierzinimą, pyktį ar liūdesį kai pamatome gyvatę - jaučiame nerimą ar baimę. Kylančios emocijos pirmos mus informuoja apie įvykius. Jos duoda žinią ar tai, kas vyksta šiuo metu, mums patinka, nepatinka, o gal kelia grėsmę ar žalą.

Dauguma iš mūsų norime patirti malonias emocijas, tokias kaip: džiaugsmas, meilė ar euforija bei siekiame išvengti liūdesio, pykčio, nusivylimo ar nerimo. Vis dėlto, klaidinga būtų emocijas skirstyti į blogas ar geras, nes jos visos yra natūrali ir automatinė reakcija į aplinką, kuri evoliuciškai išsivystė kaip pagalba žmonėms prisitaikyti ir išgyventi. Pavyzdžiui, baimė aktyvuoja išlikimo strategiją sustingti, bėgti arba gintis/pulti ir taip padeda išgyventi susidūrus su pavojumi.

Mes negalime pasirinkti emocijų kurias jaučiame, tačiau galime išmokti jas suprasti ir sąmoningai išreikšti. Kai kyla stiprios, nemalonios emocijos, gana dažnai susiduriame ne tik su nemaloniu pojūčiu, bet ir su ne visada adekvačią jų išraiška, kuri gali sukelti neigiamų pasekmių kitiems ar mums patiems. Apimti stiprių jausmų galime užsipulti, įžeisti artimuosius ar imtis netinkamų, save žalojančių nusiraminimo būdų, tokių kaip: rūkymas, alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas.

Kodėl sunku valdyti stiprius jausmus?

Psichologas William James (1884 m.) suformavo idėją, kurią vėliau patvirtino ir neuromokslai, jog emocijos yra labiau kaip automatinis, evoliuciškai susiformavęs, fiziologinis atsakas į aplinką, o kai mes jas suprantame ir galime suteikti pavadinimą jos tampa jausmais. Taigi, pamatę mešką mes pirmiau bėgsime (emocinė reakcija) ir tik tada pajusime baimę (jausmas). Kadangi jausmus jaučiame per suvokimą, kuomet panaudojame visas savo žinias bei patyrimą, išvystome naujas, labiau kompleksiškas emocines reakcijas. Dėl šios priežasties, zoologijos sode pamatę mešką nebebėgame, o gebame sąmoningai įvertinti situaciją, jog yra saugu ir išlikti ramūs.

Elgesio problemų atsiranda tuomet, kai sutrinka emocijų reguliavimo procesas, negalime jų įvertinti sąmoningai, imame veikti pagal išlikimo strategiją situacijose, kuriose ji nėra tinkama. Automatinė emocinė mūsų reakcija prieš daugelį metų žmonės padėjo prisitaikyti ir išgyventi, kuomet reali grėsmė buvo itin dažna, tačiau dabar, kylanti baimė ir automatinė reakcija į ją gali apsunkinti prisitaikymą dabartiniame pasaulyje. Pavyzdžiui, išsigandus viešo pranešimo skaitymo, pabėgimas nėra tas elgesys, kurio mes siekiame. Priežasčių, kodėl taip gali nutikti yra nemažai. Gali būti, jog sunku valdyti savo elgesį dėl įgimtų nervų sistemos ypatybių, smegenų traumų, įvairių fizinių ar psichikos ligų, dėl mūsų įsitikinimų, įvykių interpretacijos, turimos patirties bei išmokimo. Pavyzdžiui, jei praeityje vėlai vakare buvome užpulti, didelė tikimybė, kad gerokai stipriau reaguosime į bet kokius dirgiklius tamsoje ir veiksime iš kylančių emocijų jų gerai nesupratę.

Dažniausiai jausmus valdyti tampa lengviau augant, kuomet vaikai mokosi stebėdami bei kartodami jiems svarbių asmenų elgesį. Jei vaikas neturėjo tinkamo pavyzdžio, mokymosi aplinkos ar patyrė stiprių, grėsmingų išgyvenimų, gali būti, kad suaugus tokiam asmeniui bus sunkiau valdyti savo elgesį jaučiant stiprias emocijas. Gera žinia yra ta, jog išmokti valdyti stiprių jausmų raišką galime bet kuriame amžiaus tarpsnyje.

Kaip išreikšti stiprius jausmus?

Siekdami, kad stiprūs jausmai nekenktų nei mums, nei aplinkiniams ir galėtume patys nuspręsti kaip pasielgti, mes turime:

Atpažinti kylančius jausmus. Siekiant valdyti savo jausmų išraišką pirmiausia reikia mokytis atpažinti ir įvardinti tai ką jaučiame. Kol nesuprantame kokie jausmai kyla, niekaip negalėsime pasirinkti jų išraiškos. Pabandykime pajausti savo kūno reakcijas bei mintis kurios kyla, nes tai gali padėti įvardinti savo jausmus. Kartais gali būti sunku įvardinti tai ką jaučiame, galime būti linkę ignoruoti savo jausmus, nes jie mums yra itin nemalonūs arba visuomenė jų nepriima. Jausmų ignoravimas jų nepanaikina, o priešingai - tie jausmai gali sustiprėti, kilti jų automatinė išraiška kurios siekiame išvengti. Svarbu prisiminti, kad šiuos jausmus jaučia visi žmonės (jei neturi sutrikimų) ir nekaltinti savęs dėl kylančių stiprių jausmų.

Sustoti ir būti su jausmais. Stiprūs jausmai dažnai būna nemalonūs ir mes norime, kad jie kuo greičiau išnyktų. Deja, kuo labiau stengiamės pamiršti tai ką jaučiame, ar dirbtinai tuos jausmus pašalinti, tuo stipresni šie jausmai kyla vėliau. Kylant stipriems jausmams aktyvuojasi mūsų automatinė išgyvenimo strategija (sustingti, bėgti arba gintis/pulti) bei atsiranda stiprus noras imtis veiksmų, kurie dažnai yra netinkami esamoje situacijoje. Taigi, atpažinus ir įvardinus kylančius jausmus, svarbu sustoti ir nieko nedaryti.
Nusiraminti. Kartais jausmai būna tokie stiprūs, kad tiesiog būti su jais tampa itin sudėtinga, todėl turime surasti tinkamų nusiraminimo būdų, kurie leistų sumažinti jausmų intensyvumą. Kai kuriems žmonėms padeda ramus ir gilus kvėpavimas, relaksacija ar meditacija, kitiems - pasivaikščiojimas gamtoje, sportas, dar kitiems - hobis bei kita mėgstama veikla. Svarbu atrasti tai, kas mums padeda nukreipti dėmesį ir mintis nuo itin stiprius jausmus keliančios situacijos ir nekenkia mūsų ar kitų sveikatai.

Tyrinėti jausmų priežastis. Šiek tiek nurimus turime skirti laiko patyrinėti informaciją, kurią mums siunčia kylantys jausmai, įsiklausyti į juos lydinčias mintis. Gana dažnai mūsų jausmus pastiprina mintys, kuriomis interpretuojame išorės įvykius, todėl svarbu įvertinti kiek jos yra realistiškos, ar turime pakankamai informacijos šioms išvadoms. Pavyzdžiui, kai galvojame, kad: “vyras niekada mūsų negirdi” arba: “žmona visada mane kaltina” pastipriname kylančius jausmus, tačiau, dažnu atveju, tokios mintys neatitinka realybės. Greičiausiai, gerai pagalvoję, tikrai prisimintume atvejų kuomet vyras mus išgirdo, o žmona nekaltino. Taigi, tik gerai supratę kylantį jausmą ir jį lydinčias mintis galėsime aiškiau suprasti priežastis ir galimus veiksmus, kurių norėtume imtis konkrečioje situacijoje.
Pasirinkti tinkamą jausmų išraišką. Kai pavyksta atpažinti ir suprasti jausmus, įgyjame neįkainojamos informacijos apie save, kitus ir mus supančią aplinką. Tuomet galime sąmoningai pasirinkti ką su įgyta informacija daryti ir kaip šiuos jausmus norime išreikšti. Jei jaučiame pyktį, gal tai žinia, kad laikas pasikalbėti su asmenimis, kurie netinkamai su mumis elgiasi ir nustatyti bendravimo taisykles. Jei jaučiame baimę, gal tai žinia, kad esame grėsmingoje aplinkoje ir reikia imtis priemonių, kad galėtume save apsaugoti. Jei jaučiame nerimą, gal tai žinia, kad daug galvojame apie tai, ko nežinome ir turime tiesiog susitaikyti su tuo, jog ne viską galime kontroliuoti savo gyvenime.

Nesvarbu kokius jausmus jaučiame, net jei jie mus užplūsta netikėtai ar sukelia nemalonius potyrius, jie mums gali padėti apsispręsti kokių veiksmų imtis ar nesiimti siekiant gyventi taip kaip to norime patys.

Kuo skiriasi pyktis, agresija, smurtas ir kaip jie susiję?

Kuo skiriasi pyktis nuo agresijos? Smurto? Trumpi apibrėžimai: pyktis - jausmas, agresija – priešiškas veiksmas (nebūtinai siekiant sužaloti), smurtas - sąmoningas veiksmas siekiant sužeisti, įžeisti, įbauginti.

Ką svarbu žinoti apie pyktį.

Pykčio jausmas pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Galėtume jį pavadinti labiau nemaloniu, nei maloniu jausmu, tačiau naudingu, pranešančiu mums apie grėsmes, nepatenkintus poreikius. Pavyzdžiui, nusipirkome bilietus kelionei, tačiau negalime iškeliauti, pykstame, nes iškilo grėsmė mūsų poilsiui, finansams. Supykę, kūne pradedame jausti tam tikrus to jausmo fizinius signalus. Šie signalai leidžia atpažinti, kad pykstame. Pasikeičia veido išraiška: jis parausta, suraukiame antakius, primerkiame akis, atsiranda įtampa žandikauliuose, suspaudžiame lūpas, - visas kūnas įsitempia, susigniaužia kumščiai, širdis stipriau plaka, gali išmušti prakaitas. Pyktį atpažinti padeda ir galvoje besisukančios mintys: „valdžia visai nesirūpina piliečiais“, „aš jam / jai nerūpiu“. Supykę mes jaučiame impulsą veikti: pasakyti, išrėkti, ką galvojame, keiktis, mėtyti daiktus, trenkti durimis arba atsitraukti, ilgam nutilti. Dažniausiai renkamės susivaldyti, kad nepratrūktume ir raminame save įvairiais būdais: kvėpuojame, einame pasivaikščioti, galvojame apie ką nors malonaus. Labiau susivaldome darbe, gatvėje ar kitose viešose vietose. Namuose pavyksta ne visada ir ne visiems. Kai nesusivaldome, elgiamės atvirai agresyviai.

Kada ir kaip išmokstama reikšti pyktį?

Mokytis pradedame vaikystėje. Yra gana įprasta, kad supykę maži vaikai trepsi, krenta, trenkia, rėkia. Kodėl? Kol vaikas nemoka kalbėti, jo vienintelė jausmų išraiškos priemonė yra kūnas ir veiksmai. Vėliau bręstant smegenims, jis išmoksta kalbėti, susieti įvairias patirtis, įgyja vis daugiau bendravimo įgūdžių. Su kalba atsiranda galimybė žodžiais išreikšti savo jausmus, norus, poreikius. Ne visi vaikai su amžiumi išmoksta pasakyti, ką jaučia ir tvirtai, pagarbiai pasakyti, ko nori ar ko nenori. Kodėl? Jei vaikas neturi vystymosi sutrikimų, jo mokymasis reikšti savo jausmus, tame tarpe ir pyktį, gali vystytis pakankamai sklandžiai. Vaikas mokosi stebėdamas, kaip tėvai reaguoja į įvairias situacijas, mėgdžiodamas juos, gaudamas iš tėvų supratimą, kad pykti yra normalu, ir pagalbą iš jų, kai nesivaldo. Jei vaiko aplinka gana ramiai reaguoja į įvairius įvykius, vaikas mokosi panašiai reaguoti ir atvirkščiai, jei tėvai reaguoja į aplinką agresyviai arba bando rėkdami ir gąsdindami stabdyti vaiko agresyvų elgesį, vaikas išmoks panašaus būdo.

Kokios auklėjimo klaidos skatina agresiją?

Pirma klaida: tėvai moko vaikus, kad agresija yra geras būdas išvengti priekabių, kad „jei tau trenkė, duok stipriau, kad daugiau nelįstų“, pritaria berniukų kovoms, sakydami „berniukai yra berniukai“. Taip jie išreiškia pritarimą agresyviam elgesiui. Antra klaida: tėvai, išsigąsta vaiko pykčio (kol vaikas dar nemoka pykčio valdyti) ir bando jį uždrausti: „ko čia pyksti“, „išvarykime ožiukus“, „pas mus šeimoje niekas nepyksta“. Vaikas gauna žinią, kad pykti yra blogai ir mokosi pyktį užslopinti. Bet pyktis stipri emocija ir ji ieško būdų apie save pranešti – vaikui pradeda skaudėti galvą, pilvą, skrandį. Trečia klaida: tėvai, siekdami ramybės, nusileidžia vaikui, kai šis rėkia ir trepsi, ko nors negavęs, galvoja, kad užaugs, supras, kad taip elgtis netinkama: „nenoriu rėkti, mušti, bausti vaiko, nes žinau, kaip tai žaloja“. Tuo atveju vaikas supranta, kad veiksmai iš pykčio yra naudingi, nes gali gauti, ko nori. Ketvirta klaida: tėvai aprėkia, baudžia supykusį vaiką. Vaikas išsigąsta ir atsitraukia, bet kartu mokosi agresyviai elgtis su silpnesniais. Vaikas, kuris elgiasi agresyviai vienoje situacijoje, gana dažnai taip elgiasi ir kitose situacijose. Taigi, tėvystėje painiojamas tvirtumas, mokėjimas pasakyti „ne“, ribų nustatymas ir agresyvūs veiksmai, kuriais norima vaiką drausminti.

Agresija tampa smurtu.

Suaugusiųjų agresyvaus elgesio tyrimai rodo, kad agresija ankstyvame amžiuje jiems buvo daugelio problemų sprendimo ir norų patenkinimo būdas: „aš jau vaikystėje visus konfliktus spręsdavau kumščiais“, „visi kieme mane pažino, žinojo, kad geriau nelįsti artyn“. Kiek aplinkui pastebime suaugusių žmonių, kurie viešose vietose kelia balsą, grasina ar kaip nors kitaip smurtauja, nes galvoja, kad taip greičiau pateks pas gydytoją, gaus paslaugą, apgins savo tiesą ar pan.,? Panašu, kad jie užaugo su žinia, kad be agresyvių veiksmų mažiau galės, pasieks ir turės, todėl naudoja agresyvius veiksmus su tikslu ką nors įbauginti ar įžeisti, jie smurtauja. Smurtauja prieš savo artimuosius ir visai nepažįstamus žmones. Agresyviai besielgiantys suaugusieji dažnai agresyviais veiksmais auklėja vaikus, nes nemoka suvaldyti pykčio, bejėgiškumo jausmų, nes patys nepatyrė iš savo tėvų tinkamos reakcijos į pyktį. Taip smurtas perduodamas iš kartos į kartą.

Mokytis suvaldyti savo impulsus ir išreikšti pyktį tinkamai galime dabar.

Šiandien ir suaugę, ir vaikai gali rasti įvairią pagalbą mokydamiesi reikšti pyktį: pagal amžių pritaikytos elgesio keitimo programos, individuali psichologinė pagalba. Mokyklose yra įdiegtos įvairios prevencinės programos prieš patyčias, kitokias smurto apraiškas. Viena iš sėkmingai diegiamų programų yra VEIK programa, kurią kūrė ir pritaikė Lietuvos mokykloms Šeimos santykių institutas.

Kiekvienas iš mūsų galime išmokti suvaldyti stiprų pyktį ir išreikšti jį pasakydami „man nepatinka, kai tu ...“ , „aš pykstu“.

Ar mokame spręsti konfliktus?

Konfliktas atsiranda, kai susiduria žmonių skirtingi norai, tikslai, vertybės. Nutraukti santykiai su artimaisiais, įvairių konfliktinių situacijų viešinimas medijose, ilgas bylinėjimasis teismuose rodo, kad dalies mūsų visuomenės narių gebėjimas spręsti konfliktus yra nepakankamas. Žmonės konfliktų metu elgiasi įvairiai: vieni atsitraukia, nutyla ir užsidaro, kiti imasi veiksmų. Paprastai konfliktų nemėgstame, dažnai stengiamės jų išvengti, neįsivelti į juos. Konfliktų vengimas rodo mūsų pasimetimą, nežinojimą ką daryti, tikėjimą, kad konfliktas pats savaime išsispręs. Kodėl vengiame konfliktų? Konfliktuose patiriame daug nemalonių emocijų: nuo susierzinimo iki įniršio, nuo švelnaus nusivylimo iki stipraus beviltiškumo. Nenorėdami patirti pykčio ir nusivylimo, stengiamės vengti situacijų, kuriose šios emocijos kyla. Stiprias nemalonias emocijas dažnai lydi mintys: „ką aš veikiu su šiuo žmogumi“, „koks jis / kokia ji ...“, „nebegaliu daugiau taip“, „aš jam/jai parodysiu“. Minėtos mintys dar labiau pablogina ir taip sunkią emocinę savijautą. O kas skatina ne vengti konfliktų, o būti aktyviais konflikto dalyviais? Dažniausia paskata yra noras apginti savo įsitikinimus, vertybes, troškimus. Būdas, kaip mes siekiame apginti savo įsitikinimus, gali būti nesmurtinis arba smurtinis. Nesmurtiniai būdai, tokie, kaip derėjimasis su savo oponentu, laikantis pagarbaus požiūrio į oponentą, aiškus savo nuomonės išsakymas, prašymas ir kt. dažniausiai nepalieka nuoskaudų. Smurtiniai būdai (keikimas, grasinimai, stumdymas, trenkimas ir kt.) žaloja kitą konflikto dalyvį, griauna santykius, sukelia ilgalaikes sunkias pasekmes.

Kaip konflikte atsiranda smurtas?

Ne visuose konfliktuose yra smurto apraiškos. Kada konfliktas tampa ir smurto pasireiškimu? Tada, kai jo dalyviai negeba valdyti savo jausmų (pykčio, nusivylimo) bei galvoja apie smurtą kaip „nieko čia tokio“. Konfliktuose gana dažnai dingsta pagarba: kyla balso tonas, atsiranda nepagarbūs žodžiai, kartais trinksi durys, mėtomi daiktai. Visi šie veiksmai kelia dar stipresnes konflikto dalyvių emocijas. Kai kurie žmonės susivaldo ir netęsia konfliktinės situacijos, o dalis žmonių nesuvaldo savo stiprių emocijų ir pradeda keiktis, grasinti, stumdytis. Tiek nepagarbūs žodžiai, tiek įvairūs gąsdinimai, bei fiziniai veiksmai nukreipti kito žmogaus adresu yra smurto apraiškos. Žodinis smurtas konflikte dažnai perauga į fizinį. Yra keletas teorijų, kurios paaiškina, kodėl žmonės smurtauja konfliktinėse situacijose. Viena iš jų teigia, kad smurtas yra žmogaus pasirinkimas konflikte ne sustoti, kai apima stiprios emocijos, o imtis žalojančių žodžių ar veiksmų prieš kitą asmenį. Net teiginiai, kad „konflikte aš buvau ne savimi“ ar „nežinau, kaip aš taip galėjau“, pasako apie emocijų nesuvaldymą ir dėl to atsirandančią būtinybę mokytis pažintis savo emocijas, jas tinkamai reikšti. Smurtinis konfliktų sprendimo būdas susiformuoja vaikystėje, kuomet būdami maži, tėvus matydavome kovojančius su tais, kurie, jų nuomone, trukdė pasiekti norų išsipildymo, suvokėme, kad vardan pergalės visos priemonės yra geros. Tuomet ir smurtiniai veiksmai gali būti vertinami kaip priemonė tikslams pasiekti, ypač jei ir visuomenėje smurto apraiškos yra toleruojamos. Kai kurie žmonės pasirenka elgtis agresyviai vieną kartą, pavyzdžiui norėdami atkeršyti, kiti smurtauja dažnai ir dėl įvairių priežasčių. Tokie pasirinkimai įvyksta dėl negebėjimo susivaldyti, negebėjimo prisiimti atsakomybės už savo emocijų išraišką, taip pat bendravimo, konfliktų sprendimo įgūdžių stokos ir noro laimėti konfliktą.

Ką daryti?

Gana didelė dalis žmonių nevertina gebėjimo spręsti konfliktus kaip įgūdžio, kurio galima mokytis ir išmokti. Ką darome, kai nemokame kalbėti prieš auditoriją, bet mus reikia tai daryti dėl darbo pobūdžio? Arba kai nemokame derėtis? Ieškome seminarų, kursų, kur galėtume išmokti. Išmokti valdyti savo elgesį konflikto metu, klausytis oponento, aiškiai išsakyti savo nuomonę, derėtis yra nelengva, tam reikia pastangų, laiko ir profesionalo pagalbos. Mokymąsi gali palengvinti požiūris, kuris teigia, kad konfliktas kilo, nes yra tam tikra problema ir jis baigsis, kai abi konfliktuojančios pusės ras sprendimą problemai. Nesmurtinis konflikto sprendimas leidžia konflikto dalyviams siekti savo tikslų ir toliau vystyti tarpusavio santykius.

Apie pogimdyvinę depresiją

Nėštumas ir pogimdyvinis laikotarpis – tai gyvenimo etapas, kurio metu keičiasi mamos asmenybė, įpročiai ir santykiai šeimoje. Be stiprių malonių emocijų, kurias išgyvena mama paėmusi kūdikį į rankas, ji anksčiau ar vėliau išgyvena nemalonius jausmus. Tokiomis akimirkomis svarbu mokėti įvardinti emocijas, kurias išgyvename, apie tai kalbėti su artimaisiais, paprašyti artimos aplinkos pagalbos.

Pogimdyvinis liūdesys ir depresijos požymiai

Amerikiečių psichologai turi terminą “motinystės melancholija”. Apie 80% pagimdžiusių moterų išgyvena pogimdyvinį liūdesį. Ši emocija dažniausiai pasireiškia apie 3-5 dieną po gimdymo ir gali tęstis iki dviejų savaičių. Tai laikotarpis, kada mamos išgyvena adaptaciją prie staiga pasikeitusio gyvenimo būdo, susipažįsta su naujomis mamos pareigomis, perorganizuoja savo asmeninius gyvenimo įpročius ir poreikius. Jeigu pogimdyvinis liūdesys užsitęsia ir nepraeina ilgiau kaip per tris savaites, tuomet gali pereiti į pogimdyvinę depresiją.

Pastebima, kad depresija po gimdymo dažniausiai pasireiškia metų laikotarpyje, nepaisant kelintas gimdymas yra moters gyvenime. Pirmieji metai, po šeimos pagausėjimo yra jautrusis laikotarpis, kada tėveliai susiduria su naujais iššūkiais, ypač mama.

Pogimdyvinė depresija – tai laikotarpis, kada pagimdžiusi kūdikį motina gali jaustis nelaiminga, praradusi save, netekusi gyvenimo prasmės. Pogimdyvinės depresijos atsiradimo priežastis gali lemti moters fizinio kūno pokyčiai, hormonų veikla, taip pat aplinkos faktoriai. Mokslinėje literatūroje pateikiama, jog nėra vienos priežasties, kuri gali lemti pogimdyvinę depresiją, todėl nėra vieno metodo, kuris gali padėti pašalinti atsiradusią ligą.

Dažniausios priežastys, kurios lemia depresijos atsiradimą po gimdymo:

- Nėštumo laikotarpis;

- Moters jautrumas pokyčiams;

- Hormonų pasikeitimas nėštumo metu;

- Moters socialinė ir artima aplinka;

Pogimdyvinė depresija yra susijusi su cheminiais, socialiniais ir psichologiniais pokyčiais pradėjus auginti kūdikį, todėl neseniai pagimdžiusios mamos išgyvena įvairias emocijas. Pavyzdžiui, žvelgdamos mamos į miegantį kūdikį vienu metu gali išgyventi džiaugsmą ir liūdesį, kuris kelia egzistencinius klausimus.

Kaip atpažinti pogimdyvinės depresijos simptomus?

Yra išskiriami pagrindiniai pogimdyvinei depresijai būdingi simptomai:

Apetito pasikeitimas. Reikia atkreipti dėmesį, kad gimus vaikeliui, dėl hormonų pokyčių ir žindymo, gali atsirasti poreikis išreikšto skonio maistui. Mama pradeda maitintis jai nebūdingu maistu arba išvis atsisako valgyti.

Nuolatinis mieguistumo ir nuovargio jausmas. Kiekvienos mamos miegas po gimdymo tampa jautresnis. Pirmomis naktimis gali būti būdraujantis miegas, mama nerimauja ar viskas gerai kūdikiui. Mama didesnę laiko dalį gali jaustis pavargusi. Depresijai būdingas nuolatinis nuovargis, negalėjimas užmigti nakties miegui, nepavyksta ilsėtis kūdikio miego metu. Anksčiau teikusios džiaugsmą veiklos tampa neutralios arba visai nedominančios.

Didžiąją laiko dalį jaučia nerimą ir paniką. Nuolat pergyvena, kad yra bloga mama, nesugeba tinkamai pasirūpinti vaiku. Atsiranda nepasitikėjimas savimi, pergyvena, kad ji nereikalinga vyrui, jaučiasi praradusi seksualumą, nerimauja dėl fizinių pokyčių kūne po gimdymo, perdėtai reaguoja į aplinkos patarimus.

Kaip elgtis jeigu pogimdyvinės depresijos simptomai užsitęsė ilgiau nei tris savaites?

Kai moteris jaučiasi pervargusi, ji negali savęs vertinti objektyviai. Jeigu būdama mama, pastebite, kad bloga nuotaika, nuovargis, jautrumas niekur nesitraukia - kreipkitės į sveikatos specialistus. Pogimdyvinės depresijos būsena tampa pavojinga jeigu yra negydoma. Specializuoti sveikatos specialistai padės įveikti sveikatos sutrikimus. Sveikatos specialistai padės įsivertinti pogimdyvinės depresijos sunkumo lygį, sudarys gydymo planą, bus aiškiau kaip elgtis ir ką daryti, kad savijauta kuo greičiau pagerėtų. Pagimdžiusi kūdikį mama privalo rūpintis savo sveikata, kad turėtų jėgų auginti vaikelį.

Kaip turi elgtis artimieji pastebėję pirmuosius pogimdyvinės depresijos bruožus?

Artimieji turėtų sudaryti sąlygas kokybiškam mamos poilsiui:

Skatinti užsiimti fiziniu aktyvumu, kurio dėka kūnas prisipildo deguonies, atsiranda daugiau jėgų, gerėja nuotaika;
Skatinti atvirus pokalbius;
Pasiūlyti kartu apsilankyti pas sveikatos specialistus, tai būtų galimybė išreikšti supratimą ir palaikymą. Jeigu moteris atsisako apsilankyti pas gydytojus – šeimos nariai gali pasitarti, kaip padėti mamai susirgusiai pogimdyvine depresija.

Patarimai mamoms

Gimus kūdikiui, mama natūraliai pamiršta savo poreikius ir atsiduoda vaikelio auginimui, tačiau labai svarbu kiekvienai mamai stebėti savo emocijas, kalbėtis, dalintis sunkumais su šeimos nariais, aptarti, kaip gali vieni kitiems padėti. Norėdami išvengti skaudžių pasekmių ir pablogėjusios psichologinės sveikatos, mama turėtų:

Maitintis įvairiu ir kokybišku maistu;
Paprašyti artimųjų pagalbos namų ruošos darbuose;
Mankštintis. Pagal fizines galimybes atlikti mankštas;
Kreiptis pagalbos pas psichologą, psichoterapeutą;
Prisiminti, kad emocinė savijauta priklauso nuo asmeninio požiūrio, kaip reaguojama į gyvenimo pokyčius;
Priimti ir atpažinti jausmus, įvardinti savo būseną ir paklausti savęs, kas galėtų padėti pasijausti geriau;
Pasivaikščioti gryname ore;
Puoselėti savo santykius su vyru. Kalbėtis, skirti vienas kitam laiko;
Tikėtis gerų ir blogų dienų, bemiegių naktų;
Priimti svečius tik tada, kada jaučiamas noras pačiai prasiblaškyti.

BĖNDRATĖVYSTĖ PO SKYRYBŲ

Kaip pasakyti vaikams apie skyrybas?

Geriausia, jei ABU nuspręsite, kada, kur ir kaip pranešite vaikams, kad nusprendėte skirtis.

Svarbiausia, žinutė vaikui, kad skyrybos / atsiskyrimas – NE VAIKO KALTĖ ir kad Jūs, tėvai, ABU RŪPINSITĖS juo. Šią žinutę gali tekti pakartoti ne vieną kartą. Priklausomai nuo vaikų amžiaus, vaikai prisiima didelę kaltę sau dėl tėvų skyrybų. Nuolat kartokite, kad skyrybos / atsiskyrimas niekaip nekeičia jūsų meilės vaikui / -ams. Jūs abu mylite vaiką /-us, kad ir kas nutiktų. Santuoka / partnerystė iširo, tačiau vaiko ryšiai su šeima išlieka, tik šeima atrodys ir veiks kitaip. Nors jūs kaip pora negyvensite kartu, tačiau jūs visuomet būsite savo vaikui mama ir tėčiu, ir tai niekada nesikeis.

Gali taip nutikti, kad skyrybos / atsiskyrimas jus labai įskaudins, vienu metu galite jausti daugybę nemalonių emocijų. Svarbu, kad PRIEŠ kalbėdami su vaikais patys būtumėte nurimę. Prieš pokalbį su vaiku įvertinkite, ar galėsite bendrauti pagarbiai ir ramiai vienas su kitu. Jūsų skyrybų detalios priežastys, kodėl skiriatės (ypač, vienas kito išdavystės atvejais), neturėtų pasiekti jūsų vaikų. Ši informacija yra skirta suaugusiems, bet ne vaikams. Būdami pasirengę pokalbiui sukelsite vaikams mažiau sumaišties, baimės ir nerimo, kai jie išgirs jų gyvenimą pakeisiančią žinią. Jei jums yra per sudėtinga kalbėtis tarpusavyje, aptarti, kaip norėtumėte šią žinią pranešti vaikams, apsvarstykite galimybę tai aptarti su mediatoriumi ir / ar šeimos psichoterapeutu.
Vaikams yra svarbu konkrečiai žinoti, kokie pokyčiai jų laukia po skyrybų. Todėl dar iki pokalbio su vaiku / - ais aptarkite, kaip kiekvienas iš jūsų rūpinsitės juo po skyrybų (tėvystės planą), – su kuriuo iš jūsų bus pastovi vaiko / - ų gyvenamoji vieta ir kur ji yra numatyta; kada, kiek ir kaip vaikas / - i galės matytis su kitu iš tėvų, vaiku /-ais, kas nuveš ir / ar pasiims vaikus iš darželio / mokyklos / būrelio, kaip vaikai galės jus pasiekti, kai nebūsite šalia ir kt. Kuo aiškesnį planą turėsite, kuo aiškiau suprasite, kaip keisis jūsų šeima po skyrybų, tuo saugiau jausis jūsų vaikai ir lengviau priims juos laukiančius pokyčius.

Apačioje pateikiame informaciją, ko galima tikėtis iš skirtingo amžiaus vaikų ir kaip jūs, kaip tėvai, galėtumėte geriau pasirengti prieš kalbantis su vaikais apie skyrybas:

Kalbėkite su vaikais asmeniškai, jei pavyksta, kartu, kaip komanda.
Patikinkite vaikus, kad juos MYLITE IR VISADA MYLĖSITE (kartokite tiek kartų, kiek reikia) ir toliau ABU JAIS RŪPINSITĖS.
Priminkite, nors ir negyvensite kartu, jūs esate ir visuomet liksite jų tėvais.
Venkite vienas kitą kritikuoti vaikų akivaizdoje.
Pasidalinkite detalėmis (tėvystės planu), kaip gyvensite po skyrybų, tam, kad vaikai lengviau priimtų pokyčius.
Leiskite vaikams suprasti ir išgirsti, kad jie visuomet gali klausti jūsų.

3-5 m. vaikai. Ko galima tikėtis?

Neatsiskyrimas.
Liūdesys, pyktis, sumišimas.
Regresija (išmoktų dalykų pamiršimas, šlapinimasis į lovą ir kt.).
Atstūmimo baimė.

KĄ TĖVAI GALI SAKYTI: „Kaip tavo tėvai, mes visąlaik būsime šalia. Nors mes ir negyvensime visi viename bute / name, mes visuomet būsime šeima. Mes abu tave mylime ir visuomet mylėsime. Mes skiriamės ne dėl to, kad tu kažką padarei ar nepadarei – tai suaugusiųjų santykiai.“

9-12 m. vaikai. Ko galima tikėtis?

Gali turėti stiprią nuomonę apie kiekvieno iš tėvų elgesį ir veiksmus, ar jie teisūs, ar klysta.
Gali atsirasti nemiga ir / ar valgymo įpročių pasikeitimas ar apetito sumažėjimas, nuotaikų kaita, mokymosi sunkumai ir kt.
Gedėjimo, pykčio, atstūmimo jausmai dėl pokyčių šeimoje.
Fiziniai simptomai (skrandžio, pilvo ir / ar galvos skausmai, nuovargis ir kt.).

KĄ TĖVAI GALI SAKYTI: „Mes skiriamės, bet tu esi mums pats svarbiausias pasaulyje ir mūsų meilė tau niekada nepasikeis. Tu visuomet galėsi kreiptis į mus, net, jei mes gyvensime ir atskirai. Iš pradžių gali būti sunku priprasti, bet mes labai stengsimės padėti tau, kai tik reikės, ir atsakyti į visus klausimus, kurie tau kils, ir visuomet tave mylėsime.“

KO VENGTI:

Klausinėti vaiko apie buvusios žmonos ar vyro asmeninį gyvenimą, pvz., draugą / draugę
Prašyti vaiko, kad jis perduotų informaciją, susijusią su finansais, auklėjimo klausimais, susitarimų nesilaikymų ir pan. kitam iš tėvų. Šią informaciją tėvai turi perduoti vienas kitam asmeniškai, nedalyvaujant vaikui. Priemonės gali būti įvairios – gyvai, el. paštu, telefonu, žinutėmis ir kt.

13-18 m. vaikai. Ko galima tikėtis?

Galimi emocijų ir elgesio sunkumai (pvz., stiprios emocijos – pyktis, liūdesys, gedėjimas; rizikingas elgesys – rūkymas, narkotikai, ankstyvas seksas ir kt.).

KĄ TĖVAI GALI SAKYTI: „Po ilgų apmąstymų ir pokalbių, mes nusprendėme, kad geriausias sprendimas mūsų šeimai yra skyrybos. Mes išliekame tėvais, kurie tavimi rūpinsis ir mylės. Tai skausmingas procesas ir jis atneš pokyčių į visų mūsų gyvenimą, bet mūsų meilė ir rūpestis tavimi niekada nesibaigs.“

KO ŠIO AMŽIAUS VAIKAI TIKISI IŠ SAVO TĖVŲ:

Iš jūsų tikisi nuoširdumo ir atvirumo (pavyzdžiui, atviro išsakymo, kaip jaučiatės dėl skyrybų). Tokio amžiaus vaikai supranta daugiau, nei jūs norite.

KO VENGTI:

Pasakoti apie skyrybų detales, kurios pažeistų vaiko pasitikėjimą kitu iš tėvų (pavyzdžiui, „tėvas mus paliko“, „mama mūsų nebemyli“, „tu niekada jam / jai nerūpėjai“ keisti į „mes su tavo tėčiu gyvensime atskirai, tačiau jis ir toliau tavimi rūpinsis“, „mama nustojo mylėti mane, bet tave mylės visuomet“, „tau trūko jo / jos dėmesio, tačiau dabar jis / ji tikrai daugiau stengsis“).
Klausinėti vaiko apie buvusios žmonos ar vyro asmeninį gyvenimą, pvz., draugą / draugę.
Prašyti vaiko, kad jis perduotų informaciją, susijusią su finansais, auklėjimo klausimais, susitarimų nesilaikymų ir pan. kitam iš tėvų. Šią informaciją tėvai turi perduoti vienas kitam asmeniškai, nedalyvaujant vaikui. Priemonės gali būti įvairios – gyvai, el. paštu, telefonu, žinutėmis ir kt.

Norite padėti?

Išklausykite, pasiūlykite paramą, tačiau neverskite rinktis, nesmerkite, pagalvokite apie saugumą ir patarkite kreiptis pagalbos

Kur galima gauti pagalbą?

Smurto prevencijos programos tinklapis sukurtas ir atnaujinamas projekto "Kompleksinė pagalba vaikams, nukentėjusiems nuo smurto ar netiesioginio smurto artimoje aplinkoje (liudytojams), ir jų šeimos nariams" finansuojamo LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.

Consultation	15 min.	$ 15
Risk management	110 min.	$ 60
Market planning	60 min.	$ 30

Kas yra sveiki santykiai?